Kuo dešinė skiriasi nuo kairės?

politika-marksizmas

Aš į pasaulį žvelgiu iš dešinės. Šis tinklaraštis ir visi jo įrašai yra parašyti ir politinės dešinės perspektyvos. Tačiau galbūt ne kiekvienam gali būti aišku kas yra politinė dešinė ir kuo ji skiriasi nuo kairės. Politinėje dešinėje yra skirtingų požiūrių ir skirtingo pobūdžio žvilgsnių ir jie vienas nuo kito gali skirtis labai smarkiai.

Politinėje kairėje irgi yra skirtingų žvilgsnių. Jie yra ne tik skirtingi, bet ir antagonistiški. Štai, socialdemokratija labai skiriasi nuo marksizmo. Net istoriškai taip susidėjo, kad vienu metu šių politinių pažiūrų politikai norėjo vieni kitiems perkasti gerkles. O ir pats marksizmas (komunizmas) skiriasi ir nuo anarchizmo ir panašių laisvę akcentuojančių politinių krypčių.

Taip atrodo politinė kairė, labai grubiai žvelgiant į ją iš mūsų – dešinės – perspektyvos. Bet ir dešinė turi skirtingų požiūrių. Vienas tokių yra fašizmas. Tai yra reakcinga politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti grynakrauję visuomenę, kuri pašalintus visas nepageidaujamas kliūtis jos realizacijai (žydus, romų tautybės žmonės, kitataučius ir t.t.).

Jei marksizmas yra kraštutinė kairioji ideologija, tai fašizmas yra kraštutinė dešinioji ideologija. Sovietų Sąjunga atstovavo tą pirmąją – marksizmo-leninizmo (komunizmo) – ideologiją, o nacistinė Vokietija – tą antrąją – fašizmo – ideologiją.

Kaip ir kairėje viena politinė mintis ar ideologija gali kardinaliai nesutapti su kita, taip ir dešinėje yra tokių nesutarimų. Tai, kad fašizmas yra dešinėje, nereiškia, kad su juo turėtų sutikti kiti dešinėje esantys žmonės. Konservatizmas tikrai nesutinka su fašizmu, nors abu jie yra laikomi dešiniojo politinio spektro atstovai, dvi dešiniosios ideologijos.

Konservatizmas nepripažįsta kraštutinių ideologijų – nei marksizmo, nei fašizmo. Jis siekia išsaugoti tautą ir jos tradicijas neleisdama modernizmui peržengti savo ribų ir pavirsti kraštutine ir visuomene destabilizuojančia jėga. Todėl konservatizmas skiria išskirtinį dėmesį tautai ir šeimai kaip stabiliausioms institucijoms visuomenėje, kurios palaiko jos stabilumą ir savastį. Jis taip pat pabrėžia tradicijos vertę kaip socialinių klijų, kurie palaiko visuomenę savo kelyje.

Todėl Edmundas Burke, vienas modernaus konservatizmo pradininkų, išsakė kategorišką opoziciją Didžiajai Prancūzų Revoliucijai, kuri prasidėjo 1789 metais. Burke ši revoliucija parodė kraštutinumų klaidingumą. Jakobinai, kurie tuo met atstovavo radikalią kairę (marksizmas tuo metu dar nebuvo gimęs) sukūrė ir atstovavo revoliuciją, kuri destabilizavo visuomenę, privedė prie teroro ir kone pilietinio karo.

Konservatizmas mato save kaip vaistą prieš tokias kraštutines – reakcingas ar revoliucines – ideologijas ir politines sroves. Iš šios perspektyvos ir yra rašomas šis tinklaraštis. Iš dešinės.

Parašykite komentarą