TS-LKD lyderio rinkimai: I. Degutienė – nei atsinaujinimas, nei atsijauninimas

TS-LKD lyderio rinkimai: I. Degutienė - nei atsinaujinimas, nei atsijauninimas

Du labiausiai tikėtini TS-LKD rinkimų favoritai, turintys didžiausią tikimybę susitikti antrame rinkimų ture, tampa vis labiau aiškūs. Tai savo laimę siekiant šio posto kartą jau mėginusi ir nelaimėjusi Irena Degutienė ir konkurentų ambicijas sujaukęs Gabrielius Landsbergis.

Akivaizdu, kad G. Landsbergio kandidatūra buvo daug kam netikėta. Matyt, ilgą laiką ruoštasi konkuruoti su dabartiniu partijos pirmininku A. Kubiliumi. Tai sąlygojo situaciją, kai paaiškėjus, kad realiausias oponentas vis dėlto yra visai kitas žmogus, ėmė stigti originalių minčių argumentuojant savo naudai ir buvo pereita prie retorikos, grįstos kritika ne G. Landsbergiui, bet jį viešai paremti išdrįsusiam tam pačiam A. Kubiliui.

Tai pagimdė eilę mitų, kuriuos sėkmingai platinant I. Degutienės rėmėjų stovyklai ir taip pasitarnaujant partijos politiniams oponentams, pastariesiems belieka trinti rankomis iš džiaugsmo. Tuo tarpu pati kandidatė į pirmininko postą toliau diskutuoja apie pavardes, metus ir rėmėjus, vietoje diskusijos apie idėjas ir darbus.

Nors viešajame diskurse bandoma pateikti atvirkščiai, būtent I. Degutienė, o ne G. Landsbergis, apeliuoja į amžių sakydama, kad konkurentas yra „dar tik ateities lyderis“, kad „jai jo gaila“. Jei jau taip, tuomet turbūt geriau ateities lyderis, nei praeities. Niekaip nenorima suprasti, kad tam, jog žmogus būtų tinkamas užimti partijos pirmininko ar valstybės premjero pareigas, nebūtina pasenti.

Sąmoningai pamirštama, kad G. Landsbergio kandidatūra yra grįsta ne vieno konkretaus žmogaus, bet daugybės jokių postų partijoje neužimančių narių ir maždaug pusės partijos skyrių, kurie ir iškėlė G. Landsbergio kandidatūrą, parama.

Tai, kaip kandidatai veda diskusiją apie partijos atsinaujinimą ir tolesnę jos vystymosi raidą, labai skiriasi. Viena iš pusių nuolat leidžiasi į asmeniškumus. Tuo tarpu Gabrieliaus kalba visada lieka paremta jo vizija ir idėjomis, konstruktyviais telkiančiais pasiūlymais. Tik telkti, o ne pulti, nusiteikęs žmogus ir gali vienyti partiją. Į susipriešinimą linkusių konkurentų, savo naudai pasitelkiančių net Kirkilo retoriką, kalbos apie bendrą darbą ir partijos, o ne asmeninių interesų gynybą neatrodo nuoširdžios.

Ką iš tiesų partijai siūlo I. Degutienė

Tenka konstatuoti, kad I. Degutienė turėjo dešimtmečius laiko dalyvauti formuojant partijos politiką, tačiau vietoje bendradarbiavimo ar kompromisų paieškos pasirinko netiesioginę konfrontaciją priskiriant sau aukos ir opozicijos vaidmenį, tokiu būdu tik prisidedant prie taip vadinamų partijos „flangų“ formavimosi. Per tą laiką I. Degutienė dar spėjo pasižymėti ir ne vienoje intrigomis apipintoje istorijoje. Todėl labai abejotina, kad dabar tai yra tas žmogus, kurio kalbomis apie vienybę būtų galima tikėti.

Jei kas ir gresia TS-LKD partijos pirmininko rinkimus laimėjus I. Degutienei, tai ne realios permainos, paremtos atsinaujinimu idėjomis, veikimo būdais, žmogiškuoju kapitalu ar įvaizdžiu ten, kur tai reikalinga, bet postų perskirstymas. Labiausiai tikėtina, kad tokiu atveju savo asmenines karjeros ambicijas mėgintų realizuoti tie, kuriems partijai vadovaujant A. Kubiliui to padaryti nepavyko, ir nebūtinai be pagrindo.

Reikia suprasti, kad nepaisant pasitelkto žodžių žaismo, I. Degutienė partijai iš tiesų nėra nei atsinaujinimas, nei atsijauninimas. I. Degutienė – tai grįžimas atgal, į tuos rūbus, kuriuos TS-LKD jau išaugo. Grįžimas prie tų klaidų, kurias partija nors ir pamažu, bet sėkmingai taisė.

Net ir kandidatės susirūpinimas partijos jaunimo motyvacija rinkimus laimėjus G. Landsbergiui neatitinka realybės. Gabrielius toli gražu nėra vienintelis sąlyginai jaunas kandidatu pasiūlytas politikas – prisiminkime kad ir Vilniaus mero posto šių metų savivaldos rinkimuose siekųsi M. Majauską. Rinkimų agitacija ir dalyvavimas juose jau yra kiekvieno iš jų asmeninis reikalas.

Suprantama, kad TS-LKD jaunimas iš esmės vertina tas pačias vertybes, kurias puoselėja tų žmonių atstovaujama partija. Tačiau daugeliu atvejų jis yra gerokai platesnių ir ne tokių kategoriškų pažiūrų nei dalis vyresniųjų partijos kolegų. Todėl niekas daugumos jaunų partijos narių motyvacijos nenaikintų labiau nei pačios I. Degutienės pažiūromis diktuojama partijos politika.

Jei I. Degutienė užimtų partijos pirmininko postą, partijos politika ir vieša retorika ne plėstų, bet siaurintų TS-LKD elektoratą imant neigti turimą A. Kubiliaus pirmininkavimo metu pasiektą įdirbį pragmatiško rinkėjo vertinamose ekonomikos, geopolitikos ir energetikos srityse ir, tikėtina, pereinant prie moralinio diktato visuomenei teisingas vertybes atstovaujant gana radikaliais būdais.

Galiausiai spręs rinkėjai

Gražu žiūrėti, kaip „nepatyręs“ Gabrielius Landsbergis šiuo metu Europos Parlamente dirba gindamas ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos su Rusijos ambicijomis besikertančius interesus. Tai ir yra pats geriausias pavyzdys, kad balsuojama ne už metų skaičių, o už idėjas ir galimybes jas įgyvendinti. Situaciją vertinant objektyviai nebus sunku suprasti, kad būtent už tai ir yra palaikomas partijos ir Europos Parlamento narių bei Lietuvos rinkėjų pasitikėjimą įgijęs G. Landsbergis.

Jei TS-LKD tikisi išlikti įtakinga politinė jėga, o kalbos apie neatsilikimą nuo laikmečio ir įsiklausymą į visuomenės nuomonę yra nuoširdžios, sprendimą šios partijos pirmininko rinkimuose turėtų diktuoti ne „sostų paveldėjimo“ mitais apipinti asmeniškumai, bet objektyvus kandidatų galimybių ir pasiūlymų vertinimas.

Norint permainų visų pirma reikia jų nebijoti.

Parašykite komentarą