ES žinutė Rusijai: tęskite toliau, mums tai (pa)tinka

ES žinutė Rusijai: tęskite toliau, mums tai (pa)tinka

Atrodytų, po visų nusikaltimų, kuriuos iki šiol sugebėjo padaryti Rusija, pasauliui nebeturėtų likti abejonių dėl tos šalies politinio elito šovinistinių interesų ir destruktyvaus tarptautinių santykių supratimo. Labiausiai to būtų galima tikėtis iš Europos Sąjungos narių, puikiai žinančių taikos kainą, darnaus tarptautinio vystymosi teikiamą naudą ir tai, koks pavojus visam regionui kyla tuomet, kai valdžią pakankamai galios turinčioje valstybėje įgyja V. Putino mentaliteto asmenys.

Tačiau kiekvieną dieną iš naujo stebina ne tik įžūliai tiesiai į akis Rusijos pareigūnų skleidžiamas melas ir propaganda, kurios lygis kartais viršija bet kokias sveiko proto ribas. Būtų galima sakyti, kad iš tos šalies nesulaukėme nieko naujo, bent jau nieko tokio, ko nebuvo galima tikėtis stebint ilgametę jos politinę praktiką „artimajame užsienyje“ ar pasižiūrėjus į tarptautinių partnerių sąrašą, kuriame puikuojasi diktatūrų ir totalitarinių režimų pavadinimai, kalbantys patys už save. Deja, bet ne mažiau stebina ir Vakarų lyderių, daugiausiai Europos, abejingumas susidariusiai kritinei situacijai žemyne, kurio tragiška istorinė patirtis vis dar gyva daugybės ją patyrusių žmonių atmintyje

Dabartinė vieša visiškai nuo realybės atitrūkusi, tačiau nepaisant to atkakliai ginama Rusijos pozicija leidžia aiškiai suprasti, kokiais kvailiais ar bent veidmainiais skystablauzdžiais likusį pasaulį laiko ta šalis ir, reikia pripažinti, ne visada be pagrindo. Pati Rusija šias Vakarų lyderių savybes bandydama suteikti pagrindo joms pasiteisinti ir pasijusti morališkai geriau įvardina „pragmatiškumu“. Realiai tai tėra elementarios politinės atsakomybės ir valios nebuvimas, deklaruojamų ir paisomų vertybių tarpusavio neatitikimas, kai viena vertus garbinama taika ir laisvė, kita vertus visa tai parduodama už dujas ar rublius.

Artimiausios Rusijos kaimynės jau eilę metų badė pirštais į Rytų Europoje vykdomą šantažo politiką ir agresyvią Maskvos įtakos ekspansiją. Dažnai vietoje supratimo už tai susilaukė kaltinimų „rusofobija“, neadekvačiomis, iracionaliomis reakcijomis, istorinėmis nuoskaudomis grįsta politika ar net bandymais perrašyti istoriją. Būtent taip situaciją vertina ir pasauliui pateikti bando pati Rusija. Bet visa tai tik tam, kad galiausiai paaiškėtų, jog tos šalys buvo visiškai teisios. Po to, kai buvo užpultos Gruzija, o vėliau ir Ukraina, nuogąstavimai dėl V. Putino politikos krypties ir jo diegiamos nacionalinės vizijos pasitvirtino galutinai.

Prireikė nemažai laiko, kol šalys, kurias mes laikome savo partnerėmis ir iš kurių būtų galima tikėtis nerusiškų vertybių ir pagarbos nepriklausomų šalių suverenitetui Europoje, suvokė kas iš tiesų vyksta Rusijoje ir kuo tai gresia mums, europiečiams. Skandinavijos šalys, o dabar jau ir Jungtinė Karalystė, smerkia Putino ir jo aplinkos veiksmus ir, panašu, pagaliau suprato, kad vien tik „gilių susirūpinimų“ ir griežtos retorikos nebepakanka norint iš esmės pakeisti situaciją. Švedijai ir Suomijai tai yra nauja proga pasvarstyti apie prisijungimą prie stipriausio pasaulyje karinio aljanso, NATO. JK premjeras pasisakydamas už papildomas sankcijas kviečia Europą prisiminti savo įtaką ir nustoti manyti, kad Rusija mums reikalinga labiau nei mes jai. Sunku pasakyti, kodėl visa tai suvokti prireikė tiek laiko, bet vėliau juk geriau nei niekada.

Vis dėlto, toli gražu ne visiems toks suvokimas įveikiamas arba yra patogus. Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai pasisako prieš tolimesnes, pasak jų, skubotas sankcijas Rusijai, siūlo apsiriboti ginkluotės tiekimo ribojimais. Ironiška žinant, kad ta pati Prancūzija nepaisant visko tuo pačiu metu skelbia apie ketinimus Rusijai perduoti vieną iš Mistral klasės desantinių laivų, suteiksiantį Rytų Europą terorizuojančiai valstybei naujas puolamojo pobūdžio karines galimybes

Jei visi ligšioliniai Rusijos išpuoliai ir, galiausiai, tų beveik 300 niekuo dėtų žmonių žūtis Rusijos remiamiems, apmokytiems ir apginkluotiems teroristams numušus Malaizijos oro linijų lėktuvą nėra ta raudona linija, skambinanti paskutiniais įmanomais pavojaus varpais visam likusiam dar blaiviam pasauliui, kurios negali peržengti niekas, net toks cinikas kaip Putinas, tai kas tuomet yra?

Rusija nebesiskiria nuo kitų teroristinių pasaulyje veikiančių grupuočių. Skirtumas tik vienas – šis teroras vykdomas valstybiniu lygiu ir dėl to yra kur kas labiau organizuotas bei aprūpintas kitokio lygio resursais. Deja, dėl gamtinių Rusijos disponuojamų žaliavų lygio, beveik neribotais. Tad pati ji nesustos. Klausimas, kada civilizuotam pasauliui pasirodys, kad šį tarptautinį agresorių pagaliau verta pastatyti į vietą. Ne tokiom priemonėm, kurios patogios politiškai ir nėra brangios ekonomiškai, o tokiom, kurios efektyvios.

Nors už ekonominę naudą parsiduodantys kai kurių Vakarų šalių lyderiai ir mano, kad dar griežtesnės sankcijos jiems būtų per brangios, tačiau Rusijos sutramdymo kaina kasdien tik auga. Ir galiausiai ją mes vis tiek sumokėsime. O kol kas galime tikėtis, kad Rusija toliau tęs ką yra pradėjusi. Nes tai vienintelis logiškas sprendimas matant, kaip abejingai į jos nusikaltimus reaguoja likęs pasaulis, kuriam kaskart darosi vis sunkiau surasti pasiteisinimų dar ir dar kartą nesiimti jokių realių veiksmų tam, kad terorui Europos rytuose pagaliau būtų padarytas galas.

Parašykite komentarą