Kariaujame „svetimus karus“? Darome teisingai

Kariaujame „svetimus karus“? Darome teisingai

Prasidėjus Krymo okupacijai kartu viešojoje erdvėje prasidėjo ir informacinis karas. Atsirado tokių, kurie Rusijos nusikaltimus ėmė teisinti. Kai kas standartiškai primindami karus, kuriuose dalyvavo tradicinės Rusijos varžovės – JAV, ir nesigilindami į labai reikšmingą abiejų valstybių karinės intervencijos specifiką bei motyvaciją arba tarsi manydami, kad viena klaida būtų galima pateisinti kitą. Kai kas – kalbėdami apie tariamą istorinį teisingumą, esą Krymas tik 1954 m. tapo Ukrainos dalimi ir todėl Rusijos interesai tame regione yra pagrįsti.

Pastariesiems bus įdomu prisiminti, kad ir Karaliaučius Rusijai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo, tačiau Rusija, žinoma, šio labiausiai visoje Europoje karinės galios prifarširuoto anklavo nei nemano perleisti kitiems – „istoriškai labiau teisėtiems“ – savininkams. Tokia logika galėtų leisti perbraižyti daugybę valstybių sienų pasaulyje, nes daugelis teritorijų kažkada praeityje priklausė kažkam kitam nei priklauso šiandien. Vargu ar mes norėtume savo kailiu praktiškai patirti, prie ko tokie samprotavimai veda. Todėl geriau tiesiog gerbkime tarptautinę teisę ir dvišales sutartis, kurių pagrindu ir nustatomos valstybių teritorijų tarpusavio ribos, įskaitant ir Krymo atvejį.

Be mėginimų teisinti Rusijos vykdomą karinę okupaciją buvo puolama ir tos šalies agresiją aktyviai smerkianti Lietuvos pozicija. Tiesa, girdima išimtinai tik iš politinės opozicijos, valstybės prezidentės ir užsienio reikalų ministro. Panašu, kad parlamento valdantieji ir likusi vyriausybė, nematantys reikalo nei taikyti sankcijų Rusijai, nei pasirūpinti Lietuvos gynybos pajėgumais, arba nusprendė nuo šių istorinių įvykių atsiriboti, arba juos pateisina.

Trumparegiška tautos dalis, panašiai kaip ir „nieko asmeniško, tik verslas“ principu besivadovaujančios kai kurios Vakarų šalių vyriausybės (pvz., Prancūzija, kuri Krymo okupacijos akivaizdoje neketina atsisakyti planų tiekti Rusijai „Mistral“ klasės desanto laivų, vienas kurių simboliškai pakrikštytas „Sevastopoliu“), bijo, kad Lietuvos kišimasis į Rusijos ir Ukrainos konfliktą gali turėti mums pasekmių ir mieliau leistų Rusijai ir toliau siautėti nevaržomai nei užimtų principingą ir sąžiningą poziciją šiuo klausimu.

Privalu suprasti, kad tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, yra tiesioginė išdava to, kad savu laiku Rusija nebuvo sustabdyta Gruzijoje. Rusija – tai tarptautinis agresorius ir kaip ir bet kuris kitas tipinis nusikaltėlis pajutęs nebaudžiamumą sau leidžia tik dar daugiau. Taigi, Rusija žengia vieną nusikalstamą žingsnį po kito ir kartu stebi tarptautinės bendruomenės reakciją. Matydama, kokia ta reakcija yra apgailėtina bei laikina ir kiek mažai realaus efekto tepasiekia, Rusija drįsta eiti vis toliau. Taip toli, kad realiai ji jau turėjo būti kirtusi ne vieną raudoną liniją ir sustabdyta. Deja.

Deja, bet europiečių pirštai pernelyg atlenkti į save. Jausdamos ekonominę ir energetinę priklausomybę nuo Rusijos, nepaisant to, kad ta priklausomybė yra abipusė, vakarų Europos šalys vengia imtis realių priemonių Rusijos nusikaltimų akivaizdoje ir apsiriboja nesibaigiančiais „susirūpinimais“. Tokių įvykių kontekste Vakarų šalių ir tarptautinių organizacijų lyderių taip pamėgta niekuo neįpareigojanti frazė „deeply concerned“ ima virsti kartu ir keiksmažodžiu, ir anekdotu.

Tokiu būdu Europa tarsi deklaruoja – mes matome, ką jūs, rusai, darote, oficialiai smerkiame tai, bet imsimės tik labai ribotų priemonių, kad jus sustabdytume. Būtent to Rusijai ir reikia. Ši šalis jau seniai bet kurios blaivaus proto valdomos valstybės akyse užsitarnavo tarptautinio agresoriaus reputaciją, todėl moraliniu įvaizdžio požiūriu prarasti nebeturi ko. Jai taikomos sankcijos yra neadekvačios ir todėl neefektyvios. Sankcijos daro minimalią žalą Rusijai, arba turinčiai vidinių rezervų jai atsverti, arba galinčiai tą žalą toleruoti. Tačiau kartu skaldo pačią Vakarų bendruomenę jai nesugebant rasti bendro sutarimo. O galimybė išplėsti valstybės teritoriją mainais į šiek tiek ir tai tik laikinai atvėsusius santykius su keliomis pasaulio valstybėmis imperialistinio mentaliteto valdomai Rusijai atrodo gerokai vertingesnė.

Taigi, Rusija yra pernelyg įtakinga, kad ją būtų galima lengvai sustabdyti, ir pernelyg ciniška, kad sustotų pati. O Vakarų šalys – pernelyg egoistiškos ir trumparegiškos, kad manytų, jog verta aukotis gelbėjant terorizuojamas Rusijos kaimynes ir gadinti pelningus santykius su pačia Rusija. Tokia situacija uždaro mus į užburtą ratą, kai agresyviai nusiteikusi pusė nemato reikalo bijoti kitos, kuri tarsi ir turėtų apriboti pirmosios apetitą, bet ieško ir randa priežasčių to nedaryti.

Išeitis iš tokios situacijos galima ne viena, tačiau sekant pastarojo meto įvykius darosi sunku tikėtis, kad ta išeitis galėtų būti sąžininga ir civilizuota. Negalime būti tikri, kad Rusija apsiribos Gruzija ir Ukraina. O, net jei ir taip, ar tai reiškia, kad tos šalys turėtų būti paliktos vienos savarankiškai spręsti jų teritorijų okupacijos klausimus? Būtų be galo apmaudu, jei tai toleruotume XXI a. apie demokratiją, laisvę ir taiką karinės agresijos pašonėje svaigstančioje Europoje.

Kita galimybė – „Maidanas“ Maskvoje. Tačiau Rusija nesijaučia niekam atskaitinga žmogaus teisių atžvilgiu ir nesibodi jas paminti, o jos demokratija yra „kontroliuojama“. Todėl bet kokios civilizuotoje ir ekonomiškai klestinčioje valstybėje gyventi panorusių rusų prieš autoritarinę šalies valdžią nukreiptos protesto akcijų užuomazgos bus numalšintos be skrupulų. Be to ir pati Rusijos visuomenė pasižymi režimo propagandos gerai išskalbtomis smegenimis, stokoja kritinio ir objektyvaus mąstymo, todėl sunku tikėtis, kad Putinui Maskvoje, kaip kad Janukovičiui Kijeve, vieningai pasipriešintų milijonai.

Todėl šiandien realiausia išeitis yra ne tikėtis Rusijos malonės darant jos agresijai išlygas ir tokiu būdu ją savotiškai įteisinant, bet imtis atsakomybės patiems, kad Rusija būtų pagaliau sustabdyta. Atsižvelgiant į tai, kad Vakarų valstybių reakcija į panašius išpuolius nuvilia ir nuvilia ne pirmą kartą, toliau reikalaudami tų šalių atsakomybės turime maksimaliai išnaudoti galimybes patys. Ir tai reiškia ne tik mūsų pačių nacionalinės gynybos klausimus, bet ir europinių Rusijos kaimynių tarpusavio paramą, nes būtent mes suprantame vieni kitus taip, kaip mūsų dar ilgai nesupras joks sovietinės okupacijos nepatyręs europietis ar amerikietis.

Galbūt tai reikš, kad nusikalstamas, tebūnie kad ir galingos kaimyninės valstybės, režimas mūsų nekęs ir toliau šantažuos, prie ko jau spėjome priprasti, o kai kada netgi sugebame su tuo efektyviai kovoti. Už tai mus mylės ir gerbs dar viena Europos tauta, o patys žinosime, kad elgėmės principingai ir sąžiningai, net jei ir buvome išimtimi. Ir ne tik todėl, kad galime būti kiti eilėje. Tuo turėtume didžiuotis.

Parašykite komentarą