Socialpopulizmas – pavydo ideologija arba „neik į kairę“

Socialpopulizmas – pavydo ideologija arba „neik į kairę“

Skirtumai tarp skirtingų politinių partijų vykdomos politikos yra lemiami jų narių asmeninių pažiūrų. Tačiau, normaliu atveju, partijos deklaruoja tam tikras ideologines nuostatas, t.y. „pažiūrų krepšelius“, į kuriuos kiekvieno individualaus nario asmeninės pažiūros turi sukristi – daugiau ar mažiau atitikti bendrą partinę liniją. Yra ir išimčių. Partijų, kurių ideologija nebent deklaratyvi, tačiau praktiškai jos orientuojasi į mėginimą bet kokia kaina įtikti kuo platesniam rinkėjų ratui, todėl vykdo laisvą politiką pagal to momento situaciją (visuomenės poreikius ir viešąsias aktualijas). Ši taktika angliškai žinoma catch-all pavadinimu.

Išlaikyti ideologinį grynumą dėl plataus spręstinų klausimų spektro partijoms yra sudėtinga, be to kai kurie klausimai yra techninio-kompetencinio, bet ne ideologinio pobūdžio apskritai. Todėl daugelis partijų laikydamosis tam tikrų pamatinių nuostatų daro kompromisus ir laviruoja. Iš čia atsiranda centro-kairės ar centro-dešinės pažiūros ir koalicijos. Jei tai pagrįsta ir saikinga, tai gali būti pateisinama. Tačiau Lietuvoje turime ir aiškiai populistinio pobūdžio darinių, tokių kaip Darbo partija.

Kalbant abstrakčiai, pagrindinė konkurencija yra tarp politinės kairės ir politinės dešinės. Grubiai, atmetus visus radikalus, kairę atstovauja socialdemokratai ir visos kitos ideologijos, prasidedančios priešdėliu social-, yra kairuojančios. Dešinę – konservatoriai. Liberalus būtų galima laikyti politiniu centru, o konkrečią politinio spektro pusę dažnai lemia konkretus ideologinis pasirinkimas. Pvz., socialliberalai atsidurs to spektro kairėje.

Tiesa, Lietuvoje retai kas sutinka, kad socialdemokratų partija galėtų iš tiesų būti tokia laikoma, o konservatoriams kartais priekaištaujama dėl pernelyg kairuoliškos socialinės politikos. Galbūt taip yra todėl, kad Tėvynės sąjunga apima dar ir krikščionis demokratus, kurie remia taip vadinamą socialią (bet ne socialistinę) rinkos politiką. Tai, kad TS-LKD nėra vien tik konservatorių partija, daugelis linkę pamiršti.

Brandžioje demokratijoje rinkėjai turėtų ne tik rinktis, už kurią konkrečią partiją balsuoti tam tikruose rinkimuose, bet ir apsispręsti, kokia ideologija jiems yra patraukliausia. Mažų mažiausiai, pasirinkti tarp kairės ir dešinės ir kiekvienų rinkimų metu ketinant keisti ankstesnį balsavimo variantą derėtų siekti išlikti toje pačioje politinio spektro pusėje. T.y., rinktis tarp partijų, bet tik tarp kairiųjų arba tik tarp dešiniųjų. Tokiu būdu pamažu šalyje formuojasi politikos tradicijos ir nyksta populizmas.

Vis dėlto, jei ankstesnis pasirinkimas iš tiesų nuvylė, o realių alternatyvų jam nėra, politinio spektro pusės keitimas gali būti pagrįstas. Lietuvoje matome būtent tai. Valdžia beveik visada svyruoja tarp dviejų politinių jėgų: socialdemokratų ir konservatorių, t.y. kairiųjų ir dešiniųjų. Tai rodo, kad bent kol kas mūsų tautiečiai politinį spektrą keičia labai nesunkiai ir vietoje ideologijų jiems rūpi konkretūs pažadai. 23-ų nepriklausomybės metų dar nepakako politinėms tradicijoms rinkėjų tarpe susiformuoti.

Jau padarėme dvi išvadas:

  • politiką lemia ne tik konkretūs einamieji sprendimai, bet ir partijų ideologijos, todėl prieš renkantis konkrečius politikų pasiūlymus reikėtų pamąstyti apie asmenines pažiūras ir pirmiausiai rinktis iš ideologijų, o tik po to iš pažadų;
  • esminis pasirinkimas yra tarp politinės kairės ir dešinės.

Po šių išvadų natūraliai peršasi noras skirtingas politinio spektro puses palyginti tarpusavyje. Juk kaip kitaip nuspręsti, kuri iš jų yra patrauklesnė. Toks palyginimas galėtų būti atliktas pagal daugelį kriterijų, tačiau šįkart pasiremkime apibendrintu skirtingų politinio spektro pusių požiūriu į vieną svarbiausių valstybės valdymo sričių – ekonomiką (žr. pav. žemiau).

Dešinieji ir kairieji

Esminis skirtumas tarp politinės kairės ir dešinės ekonomikoje yra tas, kad dešinieji galvoja, kaip esamą gerovę didinti generuojant naują. Tuo tarpu kairiųjų uždavinys – esamą gerovės lygį perskirstyti atimant jo dalį iš tų, kurie turi daugiau, ir atiduodant tiems, kurie jos turi mažiau. Skamba gražiai ir visa tai pridengiama „socialinio teisingumo“ etikete. Tačiau realiai tai kaip tik galėtų būti laikytina kažkuo neteisingo ir diskriminatyvaus.

Žmonės, kurie turi daugiau, to pasiekė dėl to, kad įdėjo tam daugiau pastangų ir/ar tiesiog buvo gabesni (atvejai, kai praturtėjama nesąžiningu būdu, yra vienodai nepriimti tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems). Jie už tai neturėtų būti baudžiami. Kairiųjų politika baudžia daugiau pasiekusius žmones ir proteguoja pasiekusius mažiau. Tokiu būdu mažinama visuomenės lyderių motyvacija veikti, skatinama atsisakyti asmeninės atsakomybės už savo gerovę tikintis, kad tuo pasirūpins valstybė. Bet ji tai daryti gali tik laikinai ir tik tuomet, jei yra iš ko. O, kad būtų iš ko, reikia tų lyderių, kurie „pasieks daugiau“ (kurs darbo vietas ir generuos pajamas ne tik sau, bet ir valstybei). Bet juk ką tik minėjome, kad, iš esmės, jiems ir yra kenkiama. Taigi, social-politika yra uždaras ratas, kuris neveda į nieko gero.

Jei reikia praktinių pavyzdžių, galvokite šitaip. Kairieji sieks, kad šalyje būtų kuo aukštesnė minimali alga. Dešinieji sieks, kad šalyje būtų kuo didesnė vidutinė alga. Koks skirtumas?

Skirtumas tas, kad minimali alga – tai reikalavimas, nuleistas iš lubų verslui ant pečių. Dažnai tai būna priešrinkiminio populizmo dalis. Ekonomiškai neišsilavinusiai visuomenės daliai, o tokia sudaro daugumą (!), tokie ketinimai atrodo patrauklūs. Tačiau nuovokesni gyventojai supranta, kad minimali alga, ir ypač neadekvačiai didelė, apsunkina verslą ir didina nedarbą ar lėtina užimto augimą šalyje, riboja privataus sektoriaus galimybes investuoti į darbo našumą. O būtent šie faktoriai – aukštas užimtumo lygis (poreikis konkuruoti dėl darbo jėgos) ir aukštas darbo našumas ir sąlygoja realų ir tvarų bei ilgalaikį atlyginimų augimą.

Tuo tarpu vidutinis atlyginimas šalyje – tai realus visuotinis gerovės augimas. Jo pasiekti įmanoma tik kylant bendram ekonomikos lygiui. O tai reikalauja realių kryptingų darbų, bet ne populizmo ar iš viršaus lengvabūdiškai nuleistos politikų prievartos. To pasiekti yra žymiai sunkiau, be to ir rezultatai juntami tik ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl tokiu, sunkesniu, keliu eina tik atsakingos ir kompetencijos nestokojančios politinės partijos. Tuo tarpu kairieji savo ideologijos yra tiesiog pasmerkti anskčiau ar vėliau virsti populistais

Taigi, politinio spektro kairę atstovaujantys Lietuvos socialdemokratai yra nevykę ne tik dėl to, kad jų politika diktuojama atsilikusio sovietinio mentaliteto žmonių (prisiminkite B. Vėsaitę ir B. Bradauską). Jie nevykę vien dėl to, kad yra socialdemokratai, nes remiasi pavydo ideologija, siūlančia atimti, bet ne sukurti.

Parašykite komentarą