Europos Sąjunga taip ir neperprato žaidimo su Rusija taisyklių

Europos Sąjunga taip ir neperprato žaidimo su Rusija taisyklių

Nors ir populiaru taip galvoti, tačiau klysta manantys, kad Europos šalys vadovaujasi išimtinai vien idealistinėmis, bet ne pragmatinėmis pažiūromis. Iš tiesų demokratiškoje Europoje bent jau deklaruojama vertybių svarba ir jos keliamos kaip politikos akcentas ir orientyras. ES remiasi savo „švelniąja galia“ (angl. soft power), išreikšta daugiausiai per diplomatines poveikio priemones, virstančiais nesibaigiančiomis direktyvomis bendrijos viduje ir, išimtiniais atvejais, menkai efektyviomis sankcijomis jos išorėje

Tačiau tai tėra viešoji retorika. Tikroji politika rengiama ne tribūnose, o visuomenei ir žiniasklaidai nematomuose uždaruose susitikimuose. Ten Europos šalių pozicijos tampa kur kas artimesnės taip vadinamiems realpolitik standartams. Deja, tokia tų šalių laikysena joms naudinga tik iš pažiūros, t.y. keliant nacionalinius interesus aukščiau bendrų Europos Sąjungos trumpuoju laikotarpiu gali būti laimima daugiau. Bet tokiu būdu tuo suinteresuotoms geopolitinėms jėgoms kartu sudaromos puikios galimybės vykdyti savo „skaldyk ir valdyk“ strategiją vienus iš savo nacionalines galias pervertinančių pavienių europinių nykštukų vanojant botagu, o kitus vaišinant pyragu.

Vienas geriausių tokio Europos Sąjungos šalių narių politikos elito ir visuomenių trumparegiškumo pavyzdžių yra tų šalių santykiai su Rusija. Egzistuoja daugybė pavyzdžių, kai vardan tų santykių glaudumo paminami ne tokių įtakingų oficialių partnerių interesai. Baltijos jūros dugnu besidriekiantis ir Baltijos šalis nuo likusios Europos skiriantis „Nord Stream“ dujotiekio projektas savo iškalbingumu rikiuotųsi tų pavyzdžių eilės priešakyje. „Pietų srautas“, kuriuo siekiama apraizgyti Europą iš kitos, pietų, pusės, tiesiogiai besikertantis su ES interesais tame regione tiesti nuo Rusijos nepriklausomą „Nabucco“ dujotiekį, galėtų pretenduoti į ne daug teatsiliekančią antrąją vietą. Ar reikėtų stebėtis: Rusija išlieka svarbi resursų tiekėja, yra gana didelė ir auganti rinka. Be to ji agresyviai vykdo savo politinės įtakos ekspansiją už šalies ribų, skirtingai nei ant laurų po pergalės Šaltajame kare užmigę Vakarai.

Pasisekė toms naujosioms Europos demokratijoms, kuriose Rusijos įtaka buvo nepakankama, kad sulaikytų politinę valią, lėmusią jų dreifą Vakarų link. Tokios šalys sėkmingai persiorientavo nuo planinės prie laisvos rinkos ekonomikos, nuo totalitarizmo prie demokratijos ir fiksuoja spartų bei kryptingą gerovės augimą, vejasi sovietinės stagnacijos šiapus Geležinės uždangos nepatyrusias Vakarų kaimynes

Baltijos valstybes galima laikyti vienu iš ryškiausių sėkmės pavyzdžių. Mūsų vykdytos reformos ir aiški provakarietiška pozicija leido mums pasiekti nuolat vienu iš sparčiausių kontinente esantį ekonomikos augimą, kurį sudrumsti sugeba tik globalūs finansiniai kataklizmai, o ir tai tik trumpam. Ir kurio dėka ES senbuvėms-nevykėlėms jau lipame ant kulnų nepalikdami jokių šansų savo progreso prognozėmis. Mūsų narystę ES ir NATO, kurios pasiekėme per tokį trumpą laiką nuo nepriklausomybės atgavimo ir nepaisant to, kad esame tam kategoriškai oponuojančios politiškai įtakingos Rusijos pašonėje, apskritai galima laikyti geopolitiniu stebuklu.

Deja, taip puikiai kaip mums sekėsi ne visiems. Nors laisvos jau daugiau nei 20 metų, Ukraina, Moldova, Gruzija, Baltarusija, neminint tarp Rusijos ir Kinijos girnų įstrigusios Centrinės Azijos, tebėra paliktos už borto ir iki šiol gydosi savo sovietines traumas. Sunku pasakyti ar Gruzijai pavyks atstatyti šiuo metu prarastą teritorinį valstybės vientisumą ir prisijungti prie NATO, kaip kad buvo planuota. Baltarusijoje Rusija jau dislokuoja savo naikintuvus ir galima tikėtis, kad kada nors ateityje panorus juos iš ten iškrapštyti, bus taip pat sunku, kaip šiandien mėginant išprašyti Rusijos karinį laivyną iš Sevastopolio uosto Ukrainos Krymo pusiasalyje. Moldovoje Europos veidą tebedarko vis dar atviras Padniestrės pūlinys.

Lenkija, įtakingiausia iš visų ES naujokių, ir Švedija, pažangi aukštų standartų šalis, kuri mums geografiškai tokia artima, kad pajėgia jausti jai į veidą sklindantį Rusijos ir Baltarusijos atsilikusio valdančiojo mentaliteto dvoką, sėkmingai suvokė minėtų Rytų Europos šalių svarbą tolimesnei kontinento ateičiai ir jėgų balansui jame. Už ES sienų plytinčios Rytų Europos šalys yra pernelyg skurdžios ir korumpuotos, kad greitu metu galėtų tapti ES dalimi. Tačiau Švedija ir Lenkija ėmėsi iniciatyvos ir rado kompromisinį sprendimą, padedantį siekti glaudesnio bendradarbiavimo kartu nekeliant grėsmės pačios ES stabilumui. Tas sprendimas šiandien yra žinomas Rytų partnerystės vardu.

Nors Rytų partnerystės programa apima šešias Rytų Europos šalis, viena iš jų dėl savo svarbos nusipelno išskirtinio dėmesio. Ir, kartu, išskirtinių pastangų kovojant dėl jos pasirinkimo tarp rytų ir vakarų. Ta šalis, turbūt nuspėti nesunku, yra Ukraina. Kažkada Europos galios pusiau dalinosi Lenkiją. Šiandien pusiau plėšiama Ukraina. Tiesa, šįkart, skirtingai nei skaudžiu Lenkijos atveju, lemiama bus pačios Ukrainos valia.

Ukraina yra būtina sąlyga Rusijos įtakai Europos rytuose, todėl nenuostabu, kad Rusija deda milžiniškas pastangas siekdama ją išlaikyti savo artimojoje politinėje periferijoje. Būtent Ukraina dažniau nei bet kuri kita Rusijos kaimynė susilaukia prekybinių išpuolių (nuo 2006 m. jų yra buvę bent aštuoni ir grasinama naujais), taip pat yra spaudžiama pasitelkiant jos energetinę priklausomybę, gausias etnines rusų mažumas ir joms lojalias politines jėgas šalies viduje. Tokia Rusijos politika visiškai suprantama. Jei kuo ir turėtume stebėtis, tai nebent Europos lyderių negebėjimu taip aiškiai, kaip Rusija, suvokti strateginės Ukrainos svarbos ir priešpastatyti Maskvai adekvačios opozicijos kovoje dėl Ukrainos likimo. Galime sau leisti netekti Armėnijos. Bet Ukrainos – ne.

Europos Sąjunga Ukrainai kelia daugybę reikalavimų. Ir jie nėra nepagrįsti. Julijos Tymošenko, galimai politiniais sumetimais nuteistos buvusios Ukrainos premjerės, istorija reikalauja principinės Briuselio reakcijos.

Tačiau ar Europa turėtų būti principinga tiek, kad dėl šio, tebūnie reikšmingo, incidento pasmerktų visą šalį?&nbsp;</span>Teismas, vykdydamas teisingumą, vadovaujasi dar ir protingumo kriterijais. Šių kriterijų neturėtų pamiršti ir verdiktą priimanti Europa. Tuo tarpu nepamtatuoti reikalavimai tik izoliuoja tas šalis, kurias tarsi ir siekiama nukreipti provakarietišku keliu, remiant jas prie sienos ir dar labiau stumiant į Rusijos glėbį.

Ukraina gali puoselėti pačius gražiausius europietiškus lūkesčius, tačiau gyventi jai reikia jau šiandien. Ekonominė blokada, energetinių resursų tiekimo ribojimas realiai grasina stabilumui šalyje. Todėl ir turime tai, ką turime – lemiamu metu renkamasi labiau užtikrinta artimiausia ateitis Rusijos glėbyje nei migloti Europos Sąjungos pažadai.

Vietoje to, kad moralizuotų apie padėtį šalyje, Europos Sąjunga, pasitelkusi savo pusės milijardo gyventojų dydžio aukštos perkamosios galios rinką galėtų ieškoti išeičių, kaip grasinimų akivaizdoje kompensuoti Ukrainos dėl Rusijos prekybinių barjerų patirsiamus nuostolius. Kartu vertėtų padėti tai šaliai diversifikuoti savo energetinių resursų tiekimo šaltinius. Jei „Gazprom“ neketina parduoti Ukrainai dujų ar ketina daryti tai už nepakeliamą kainą, ES galėtų tapti šių išteklių tiekimo Ukrainai tarpininke. Visa tai, vietoje moralizuojančio pobūdžio reikalavimų, galėtų būti reali pagalba sunkioje padėtyje atsidūrusiai ir lemiamą sprendimą priimti priverstai šaliai. Kas žino, gal reali pagalba duotų ir realius rezultatus. Kitaip sakant, ES turi suteikti Ukrainai būtent tai, kuo ji rizikuoja siedama savo ateitį su Europa, o ne Rusija. Ir tai galioja nepaisant finansinės tokių pastangų kainos Europai išraiškos. Milijardai eurų, kuriuos tektų investuoti, galiausiai su kaupu atsipirks geopolitine galia, o ateityje ir ekonomiškai.

Deja, viskas, ką po Ukrainos pareiškimo, jog lapkritį Vilniuje asociacijos su ES sutarties ji nepasirašys, sugebėjo išstenėti ES lyderiai, konkrečiai, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, yra tai, kad „Europa turėtų kalbėtis su Rusija“. Kalbėtis? Su Rusija? O ką iki tol kelis dešimtmečius Europa darė? Ji darė būtent tai ir tų bevaisių ligšiolinių pastangų mums vis tiek nėra gana norint suvokti, kad kalbų Rusija nesupranta. Ji negerbia tų vertybių, kurios yra pamatinės Europai, ji nepripažįsta laisvos savo „artimojo užsienio“ valios spręsti savo likimą, o vieninteliai priimtini sprendimai visada remiasi Rusijos interesais, dėl kurios imperialistinės mąstysenos, kaip taisyklė, kartu kertasi su jos kaimynių sava ateities vizija.

Jei Europos Sąjungos ketinimai Ukrainos, o dėl jos svarbos – ir visos Rytų Europos, atžvilgiu yra rimti, būtų pats laikas iš esmės pergalvoti savo strategiją Rusijos kryptimi, atsisakyti vis iš naujo nepasiteisinančių rožinių iliuzijų, išmokti žaidimo taisykles ir pradėti pagal jas žaisti. Tik tokiu atveju mūsų pastangos gali būti vaisingos siekiant, kad vieną dieną nebeliktų vargstančių Europos tautų, o Rusijos hegemonija regione pagaliau būtų pažabota.

Parašykite komentarą