Patriotizmas – prieš vartojant būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku

Patriotizmas – prieš vartojant būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku

Yra džiugu matyti, kad mūsų visuomenė bręsta tiek pilietiškumo, tiek valstybingumo prasme. Pamažu vis labiau įsisaviname demokratine santvarka grįstą mentalitetą ir noriai raškome jos mums teikiamus vaisius. Bent jau tada, kai jaučiamės galį kažką pakeisti. Netrūksta žmonių, pasiryžusių aktyviai veikti, kad gintų savo gyvenamosios vietovės interesus. Ypač šaunu, jei ta vietovė suvokiama kaip visa valstybė, o ne tik savas kiemas. Referendumų iniciatyvų – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, pastaruoju metu tapo populiaru teigti, kad nuo tikrų ar tariamų grėsmių ginama Lietuvos žemė.

Tačiau rūpesčio valstybe teikiamą džiaugsmą atmiežia suvokimas, jog neretai mažai tenutuokiančio, tačiau karštai savo kraštą mylinčio žmogaus patriotiški jausmai virsta manipuliacijos įrankiu dar didesnių, bet geriau organizuotų neišmanėlių, o gal tiesiog piktavalių rankose. Savo pažiūras per sentimentus, bet ne racionalų blaivų protą formuojančius asmenis lengva lenkti norima linkme it jauną medį. Atitinkamai šitaip formuojant visuomenės nuomonę bei jos pagrindu mėginant paveikti valstybės politiką. Tad galima džiaugtis pilietiniu aktyvumu, bet nuvilia, kai imame patys šaudyti sau į kojas veikdami prieš valstybę tą pačią akimirką būdami įsitikinę visiškai priešingai ir laikydami save šventais jos interesų gynėjais.

Matant visus tuos Lietuvos žemės sergėtojus apima dvejopas jausmas. Negali nesižavėti tų žmonių pareigos jausmu ir pasiryžimu gultis kryžium vardan savo krašto. Tačiau kartu skausminga yra jiems aiškinti, kad savo darbais kenkia labiau nei padeda. Pavyzdžiui, sprendžiant pagal agitacijos mastą, gerai organizuoto referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo organizatoriai atvirai demonstruoja savo neišprusimą aiškindami, kad „Neslė“ (čia turima omenyje kompanija „Nestlé“ – G. S.) turi BVP (? – G. S.) dvigubai didesnį nei visos Lietuvos“. Iš to daroma geniali išvada – ši kompanija galėtų „pigiai nupirkti visą Lietuvą“.

Apskritai, pati referendumo idėja žemės pardavimo užsieniečiams klausimo kontekste yra paradoksali. Referendumas tarsi ir turėtų liudyti visuomenės poziciją. Tačiau juk, jei žemė bus parduodama užsieniečiams, tai niekieno kito kaip tik tų pačių žmonių laisva valia. Todėl tai nėra žmonių valios klausimas. Tai tik vienos žmonių grupės mėginimas savo valią primesti kitai – žemės savininkams – ir riboti galimybę laisvai disponuoti savo nuosavybe.

Manote, kad lengva tokiam dezinformuotam, sąmokslo teorijų pripumpuotam aklatikiui pramerkti akis ir padėti suvokti realybę? Klystate. Paranoja kai kuriais atvejais gali būti taip toli pažengusi, kad galiausiai kovą dėl asmens proto laimi tas, kas ją ir pradėjo. T.y. tas, kuris pirmas į vėjų perpučiamą, nuoširdžiai susirūpinusią galvelę sukišo savo argumentus ir jais įtikino kategoriškos laikysenos žmogų. Po to jau nors ir kuolą ant galvos tašyk – nebepadės.

Kai kurie panašių iniciatyvų dalyviai teikia daugiau vilčių. Tačiau net ir tokiais atvejais visada reikalinga klampi ir kantrybės reikalaujanti, nuoširdi diskusija. Dėl to nestebina, kad Lietuvoje savo pergalę pasiekė kiti žemės gynėjai. Iš Lietuvos pasitraukė amerikiečių „Chevron“, o kartu su ja – ir šimtamilijoninės investicijos. Skalūnų dujų žvalgybos sėkmės atveju – dar ir aibė darbo vietų, valstybės pajamos. O juk būtent provincijoje, kurioje ir būtų vykdoma skalūnų dujų gavyba, darbo vietų trūkumas ir yra opiausia problema. Ką gi, žmonės savo ateitį renkasi patys. Valstybei tokią to regiono gyventojų poziciją reikėtų atitinkamai ir įvertinti – kaip jų pasitenkinimą esama padėtimi. Taigi, papildomos valstybės investicijos į tą regioną nėra būtinos.

Savaime suprantama, jog pasirodytų keista, jei valstybės ar „Chevron“ atstovai imtų agituoti už skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą vietos bendruomenėms dar nepareiškus jokio prieštaravimo. Todėl natūralu, kad pirmiau reikėjo sulaukti neigiamos visuomenės reakcijos, jei tokia būtų. Tačiau jos visgi sulaukus derėjo tinkamai išaiškinti skalūnų dujų (ar skalūnų naftos, kurios ištekliai Lietuvoje labiau tikėtini) naudą valstybei ir, be abejonės, jos gyventojams. O taip pat paneigti sklandančius mitus. Tačiau vietoje to Vyriausybė permetė atsakomybę savivaldybėms. O, remiantis paviešinta premjero patarėjų susitikimo su prieš skalūnų dujų gavybą protestuojančios bendruomenės nariais medžiaga, apskritai kyla abejonių ar Vyriausybė norėjo, kad „Chevron“ investicijos Lietuvoje įleistų šaknis, nepaisant to, kad taip tiek viešojoje retorikoje, tiek savo darbo programoje teigė. Veidmainiška, žalinga Lietuvai, bet tai košė, kurią mes patys išsivirėm pastarųjų parlamento rinkimų metu. Skanaus.

Panašios klaidos negebant efektyviai komunikuoti su visuomene buvo daromos Visagino atominės elektrinės projekto atveju. Tiesa, tuomet visuomenei informuoti įdėtos pastangos bent jau buvo regimos. Sukurtas informacinis portalas, vykdyta agitacinė kampanija. Projektui koją pakišo tuometinė jį politizavusi, su rinkimais susiejusi (bet po jų savo žodžių išsižadėjusi) opozicija. Belieka tikėtis, kad „Hitachi“ nepaseks „Chevron“ iš paskos.

Yra daugiau pavyzdžių, kaip mūsų rūpestis valstybe ar kažkieno gerai koordinuotos manipuliacijos juo kertasi su šalies gerove. Radikalai diskredituoja šalį viešai šūkaudami „Lietuva – lietuviams“. Antri vietoje to, kad užsiimtų numizmatika, sentimentų litui pagrindu prieštarauja euro įvedimui. Treti įžvelgia grėsmes net tokio neabejotiną naudą Lietuvai teikiančio projekto kaip SGD terminalas atžvilgiu. Apeliuojama tradiciškai – į poveikį aplinkai. Panašu, kad Lietuvos žalieji žali yra tik išorėje, tuo tarpu viduje – raudoni. Nes būtent šiais, ekologiniais, argumentais prisidengiant labiausiai kertama per valstybės interesus energetikoje.

Vis dėlto, remiantis kitais visuomenės pažiūrų pavyzdžiais, kyla klausimas, o gal visa tai tik blefas? Gal mes tesame egoistai, kurie nedrįsta viešai to pripažinti arba supranta, kad vien asmeninių interesų vedini nieko nepasiektų, todėl dengiasi tariamais nacionaliniais?

Taip teigti leidžia faktas, kad per parlamento rinkimus sėkmingai balsuojame už daugiausiai mums žadantį žmogų. Ir tuomet mums jau nesvarbios nei jo įtarimų keliančios sąsajos su Rusija, nei tuomet dar tik gresiantis, o dabar jau apeliacinio teismo rankose esantis teistumas. Pažadų atotrūkis nuo realybės čia apskritai nėra vertas dėmesio. Akivaizdu, kad valstybės interesai turi savo pardavimo kainą, o rinkoje paklausūs jie bus visada.

Žinoma, neneigtina, kad kai kurios patriotinės iniciatyvos ne tik deklaruoja pozityvius siekius, bet ir duodą realią naudą (ar bent jau nepakenkia). Štai Rusijai paskelbus prekybos karą Lietuvai (ir, kaip matyti iš žemiau pateikto žemėlapio, kai kurioms kitoms savo kaimynėms), internete bemat susizgribta rengti Lietuvos gamintojų palaikymo akciją. Po to, kai „Pirmasis Baltijos kanalas“ neapskaičiavęs mūsų visuomenės naivumo lygio padarė išpuolį prieš Lietuvos valstybę ir jos istoriją, visuomenė netruko sureaguoti, o paskui ją reagavo ir verslas. Svarbiausia, kad reagavo jis niekieno neverčiamas sava atsakomybe grįsta iniciatyva nelaukdamas jokio oficialaus biurokratinio įpareigojimo.

Rusijos prekybos karai

Apskritai, patriotizmas pats savaime yra teigiamas reiškinys. Tiesiog čia kaip ir su branduolinės fizikos ar, jei norite paprasčiau, plaktuko panaudojimu – viskas priklauso nuo praktinio taikymo protingumo. Tačiau bendras vaizdas liudija, kad dažnai norime kaip geriau, bet, tyčia ar ne, gaunasi mums kaip visada. Todėl prieš griebiantis veikti patriotiniais sumetimais ir derėtų „pasitarti su gydytoju“ – netikėtas, o gal ir nesuvokiamas šalutinis poveikis gali būti didesnis už teikiamą naudą. Juk nenorėtume, kad vėliau tektų ieškoti vaistų nuo vaistų.

Parašykite komentarą