Metai keršto politikos: jei kas iš jos ir laimi, tai tik ne Lietuva

Metai keršto politikos: jei kas iš jos ir laimi, tai tik ne Lietuva

2013-ieji, spalis. Lygiai metai praėjo nuo paskutiniųjų Seimo rinkimų. Daugelis pasakytų, dar tik metai. Dar triskart tiek teks iškęsti iki kol galėsime pamėginti nulipti nuo šito populistų grėblio, ant kurio dėl nepakankamai gilių savo smegenų raukšlių vėl užsilipome. Na, o ašarų pakalnės gyventojai, ankstesnės kadencijos metu vis graudenę mus apie tai kaip „Kubilius šalį nuvarė“, galėtų sakyti atvirkščiai. Dar tik metai – dar tebevyksta postų rokiruotės, dar tebedėliojamos schemos valstybės ir ES lėšų „įsisavinimui“. Dar nesukurti visi nauji etatai savo bičiuliams įdarbinti, dešimtys naujai pristeigtų mokesčių mokėtojų pinigais mintančių darbo grupių tebenarplioja egzistencinius klausimus, o sprendimas dėl Visagino atominės elektrinės nukeltas tiek kartų, kad pametėme skaičių.

Per praėjusius metus matėme visko. Tačiau iš to, ką matėme, vargu ar būtų galima sakyti, kad ateidami į valdžią kartu su savo sovietiniu mentalitetu B. Vėsaitės, B. Bradausko, A. Bielskienės ir kitų panašių veikėjų pavidalu, kurio nesibodi demonstruoti, valdantieji atsinešė ir kokių nors Lietuvai naudingų idėjų. Abejotina, kadangi šiuo laikotarpiu vyravusias politines nuostatas labiausiai tiktų pavadinti keršto politika.

Keršto savo pirmtakams valdžioje, kurie nepaisant visus keturis socialdemokratų buvimo opozicijoje metus trukusio mėginimo maišyti juos su purvais pasinaudojant globalios finansų krizės suteikta patogia proga išsilavinusiame visuomenės sluoksnyje vis tiek sugebėjo susikurti ganėtinai modernų ir profesionalų įvaizdį. Bent jau taip galima sakyti kontrastuojant valstybės politiką prieš ir po parlamento rinkimų. O, jei nusileidi konkurentams savo galimybėmis, belieka nusitempti juos į dugną ir sutriuškinti ten ir tuo, kur jautiesi ir ką sugebi geriausiai. Galbūt netgi tuo, ko tavo oponentai, skirtingai nei pats, saugodami savo reputaciją apskritai nedrįs griebtis – populizmu, melu. Šito gero šiuo metu ir gauname srėbti sočiai kaip niekada.

Daugelis galėtų sau leisti į tą melą pasižiūrėti pro pirštus, jei manytume, kad nuo jo kenčia tik politiniai valdančiųjų partijų oponentai. Visų pirma, konservatoriai. Tačiau keršto politika nėra tik įrankis tarpusavio sąskaitoms suvesti. Ji daro realią žalą valstybei ir to neturėtume toleruoti.

Kerštaudami konservatoriams socialdemokratai kone sabotuoja svarbiausius energetikos projektus. Taip vadinama A. Skardžiaus komisija politizuoja suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą rausdamasi po buvusio energetikos ministro A. Sekmoko stalčius ir versdamasi per galvą, kad rastų bent kokio kompromato. Deja, nesiseka. Paskelbtos terminalo laivo įsigijimo audito išvados rodo, kad viskas atlikta nepriekaištingai. Tačiau p. Skardžiui tai netrukdo toliau skleisti melo ir kurti mitų apie šį projektą.

SGD terminalo projekto nauda yra akivaizdi – juo eliminuojamas „Gazprom“ monopolis Lietuvoje, o tariamos grėsmės pernelyg abejotinos, kad įtikintų visuomenę. Čia ne atominė energetika ir ne skalūnai, todėl apokaliptinių scenarijų su radioaktyviu virš Lietuvos sklandančiu debesimi ar į šalį NATO lėktuvais atgabentais nuodais užterštu vandeniu šiaip jau gana patikliam gyventojui po nosimi nepakiši. Todėl galime būti ramūs, kad SGD terminalas vis dėlto stovės ir stovės laiku. Net socialdemokratai supranta, kad šio projekto sužlugdymas reikštų jiems politinį užribį keletui artimiausių metų, o gal net kadencijų. Tačiau apmaudu dėl to, kad lipinant neigiamas asociacijas diskredituojamas pats Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekio skaidrumas, o iš to labui kažką realiai naudingo nuveikusių žmonių bandoma atimti jiems priklausančius laurus, netgi juos sukompromituoti jų gerus darbus pavaizduojant kur kas nykesnėje šviesoje.

Reikia manyti, kad socialdemokratai tiesiog niršta dėl paprastos, bet veiksmingos konservatorių idėjos, reikšmingai sumažinsiančios Lietuvos gyventojams ir gamintojams šiuo metu monopolistinėmis sąlygomis perkamų gamtinių dujų kainą. Tuo tarpu pačių socialdemokratų savu laiku priimti sprendimai stiprinant „Gazprom“ monopolį Lietuvoje, negana to dar ir valstybės sąskaita (prisiminkite „Lietuvos dujų“ akcijų pardavimą minėtai Rusijos įmonei ir jos verslo partneriams už nepadoriai niekingą sumą), davė priešingą rezultatą, kurio padarinius jaučiame iki šiol. Taigi, tokiu atveju nebeturint kuo atsikirsti konkurentams belieka siekti menkinti jų darbus, mėginant vogti jų politinius dividendus. Juk, kaip ir sakyta, turime malonės taikstytis su tais, kuriems savi reitingai už Lietuvą svarbiau.

SGD terminalas nėra vienintelis į keršto politikos gniaužtus įkliuvęs energetikos projektas. VAE yra kitas to pavyzdys, kur greičiausiai mėginama atsiskaityti už itin nepalankiai vertinto LEO LT išardymą. Viešoji valdančiųjų retorika nėra vienareikšmė. Iš Ūkio ministerijos išspirta B. Vėsaitė taip užtikrintai teigia, jog „Hitachi“ reaktoriaus Lietuvoje nebus“, kad net siūlo lažintis. Tuo tarpu energetikos ministro J. Neverovičiaus ir premjero kalbos apie projekto „pagerinimą“ leidžia tikėtis visai ko kito. Jei tik tas pagerinimas nevirs kažkuo, kas galiausiai pavers „Hitachi“ dalyvavimo projekte sąlygas šiai kompanijai nebepriimtinomis ir viskas nepasibaigs taip, kaip baigėsi su skalūnų dujų gavybos konkursu ir „Chevron“.

Niršta socialdemokratai ne tik matydami, kaip energetinė nepriklausomybė Lietuvai tampa ranka pasiekiama. Jų konkurentų, o ne jų dėka. Kita mintis, su kuria jie negali susitaikyti, yra tai, kad Lietuva, jų nelaimei, su finansų krize, bent jau pagal paveldėtas galimybes, susidorojo kone pavyzdingai. Vien šią savaitę du užsienio ekspertai, investavimo analitikas

Peteris Kohlis ir ekonomikos mokslų daktaras Edvinas Dolanas savo komentarais papildė tą krūvą liaupsių, kurių jau yra susilaukusi Lietuva ir likusios Baltijos valstybės.

Išties keistai skamba, kai 2008 m. savo kadencijos pabaigoje tuometinis socialdemokratų premjeras G. Kirkilas ir buvęs bei esamas finansų ministras R. Šadžius neigė esą yra kokių nors ekonominės krizės požymių. Tuo tarpu pats R. Šadžius šiandien tvirtina, kad krizė, kurios pasak jo nei nebuvo, ironiška, dar nėra pasibaigusi. Supraskite, į eterį bandoma transliuoti maždaug tokią žinutę: „konservatoriai krizę sukėlė, o spręsti ją turime mes“. Būtų galima kone ploti katučių, jei šitaip gyventojams pudrinti smegenų netrukdytų tas faktas, kad jau keli metai Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas sparčiausių Europos Sąjungoje. Tad p. Kirkilui po savo fiasko atlikus akrobatinį šuolį tiesiai į politinį dugną ir praradus pozicijas net ir partijoje, kurią atstovauja, belieka rašyti tūžmingus straipsnius, prasidedančius ir besibaigiančius žaibais, svaidomais karjeros kortas sujaukusių konservatorių adresu.

Tiesa, panašu, kad karą užsienio, bent jau Vakarų, investicijoms paskelbę socialdemokratai, vejantys iš Lietuvos lauk tiek „Chevron“, tiek skandinavų bankus, yra ryžtingai nusiteikę savo fiasko pakartoti.

Yra daugiau „konservatoriai darė šitaip, todėl mes darysime priešingai“ politikos pavyzdžių. Vos sugrįžę valdžion, naujieji valdantieji nusprendė susigrąžinti krizės metu taupymo sumetimais konservatorių jiems (ir sau) nukarpytus atlyginimus. Valstybės valdomose įmonėse urmu imti šalinti politiškai nepriklausomi profesionalai jų vietoje įtaisant savus, daugeliu atvejų graužusius dar sovietinį apie laisvą rinką nei neužsiminusį vadovėlį. Tačiau išskirtinio dėmesio nusipelno kerštas, kurpiamas ne prieš konservatorius, bet prieš Prezidentę ir generalinę prokuratūrą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra valdantiesiems itin neparankus asmuo, principingai reikalaujantis teisingumo. Ji ne tik maišo neveiksnios Vyriausybės kortas pasitelkdama savo aukščiausią populiarumą pagrįstai jos kritikai, bet ir stovi visu svoriu primynusi Darbo partijos ir de facto jos lyderio V. Uspaskicho atvirą nervą. Generaliniam prokurorui papildomai kliūna ir dėl taip vadinamos Garliavos bylos, kurios baigtimi yra nepatenkintas „Drąsos kelias“. Tačiau šiuo atveju Darbo partijos ir „Drąsos kelio“ interesai suvesti sąskaitas su teisėsauga sutampa, todėl tokiu klausimu palyginti nereikšminga violetinė parlamento frakcija sulaukia neadekvačiai didelės dalies valdančiųjų paramos.

Prezidentė valdantiesiems yra tiek neparanki ir kartu stipri varžovė, kad jai įveikti keliamos bendrų pastangų idėjos. Tokios, kaip bendras trijų pagrindinių valdančiųjų partijų – socialdemokratų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ – kandidatas Prezidento rinkimuose. Pašalinti kliuvinį taip svarbu, kad tai apsimoka, net jei ir koalicijos partnerių labui.

Visgi, šios partijos yra pernelyg ambicingos ir egoistiškos, kad tokie planai virstų realybe. Lygiai kaip nepasidalindamos galiomis nesugebėjo susijungti Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos, taip pat ir čia vieno jų kandidato Prezidento rinkimuose nematysime. Ypač jei juose dalyvauti teisę turės R. Paksas – galimybės kelti šį savo kandidatą rinkimuose „tvarkiečiai“ tikrai neišsižadės. Tuo tarpu socialdemokratai į kovos liniją rikiuoja saviškius, o Darbo partija Daukanto aikštės rūmams ruošia per pirmąsias savo darbo naujajame Seimo pirmininkės poste dienas pasižymėti kontraversiškais pareiškimais spėjusią L. Graužinienę.

Tokia „lėto veikimo“ ir politinį oponentų persekiojimą primenančia veikla suinteresuota Vyriausybė yra tiksliai tai, ko reikia partijoms, kurių misija nėra darbas Lietuvai. Jų misija – būti valdžioje, užimti postus, tenkinti savus interesus. O tam reikalingas populiarumas. Priemonės? Nesvarbios. Bet kokie sprendimai yra potencialių klaidų ir nepasitenkinimo visuomenėje šaltinis. Todėl, jei tik įmanoma nedirbti, dirbama būti ir neturėtų, nes svarbiausia – tai visai ne žmogus, o reitingai. Mums pasiseks, jei tokia lėto veikimo Vyriausybė ilgainiui nevirs uždelsto veikimo bomba, galiausiai sunaikinsiančia prieš tai per ketverius metus nepaisant globalios finansų krizės pasiektą progresą ekonominio augimo ir energetinio saugumo srityse. Lieka viltis, kad kituose rinkimuose mes spėsime ją nukenksminti tąkart, skirtingai nei pastarąjį sykį, nukirpę teisingą laidą.

Parašykite komentarą