Ruduo – viščiukų skaičiavimo metas: Lietuvos kova dėl savo energetinės nepriklausomybės

Ruduo – viščiukų skaičiavimo metas: Lietuvos kova dėl savo energetinės nepriklausomybės

Ankstesnioji Vyriausybė įkūrė naują – Energetikos – ministeriją. Už tai oponentų ji buvo kritikuojama biurokratijos plėtra ekonominės krizės sąlygomis. Kritikos sulaukė ir tos ministerijos vadovas – ministras Arvydas Sekmokas. Jam netgi buvo keliama interpeliacija, tiesa, oponentų nelaimei, ji nepavyko. Nenuostabu, ministras dirbo sektoriuje, kuriame susikirto daugybė pakankamai įtakingų grupių interesų ir Lietuvos interesai ten buvo tik viena iš aibės pozicijų, o Lietuva ne visada derybose užėmė stipriosios pusės rolę.

Visgi, pasibaigus kadencijai (ir atėjus rudeniui) galime skaičiuoti viščiukus. Tuo metu, kai dabartinis premjeras artėjant jo darbo pirmųjų metų pabaigai jau šeštą kartą atideda sprendimą dėl VAE projekto, pasižiūrėkime, ką ir ar pavyko nuveikti buvusiam energetikos ministrui ir visai ankstesniajai Vyriausybei. O jos pasiekimus baigdamas savo knygą „Energetiniai karai“, kurią cituojame (154 psl.) ir rekomenduojame visiems, puikiai susumuoja Arūnas Spraunius: „NordBalt“ ir „LitPol Link“, SDG terminalo projektai juda į priekį pagal grafiką, vyksta tyrimai dėl galimybės Syderiuose įrengti požeminę gamtinių dujų saugyklą, vėl į priekį pajudėjo magistralinio dujotiekio Jurbarkas-Klaipėda tiesimo darbai, baigtas Bitėnų elektros skirstyklos projektas, 2012 m. pradėjo veikti modernus, dujomis kūrenamas Lietuvos elektrinės devintasis blokas Elektrėnuose, užsakyta sinchroninio prisijungimo prie kontinentinės Europos elektros tinklų galimybių studija, Europos Komisija turi mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl pereinamojo laikotarpio, per kurį Lietuva atsijungs nuo Rusijos sistemos. Du projektai baigti, septyni pradėti ir juda gana greitai. Sustojo tik VAE projektas.

Trumpai apie kiekvieną iš projektų/darbų atskirai:

  • „NordBalt“ el. energijos jungtis su Švedija Lietuvai reikalinga norint užsitikrinti alternatyvą el. energijos importui. Tai visų pirma komercinės paskirties projektas;
  • „LitPol Link“ jungtis su Lenkija būtina norint prisijungti prie europinės el. energijos sistemos. Beje, ateityje numatoma ir antroji jungtis „LitPol Link 2“. Šis projektas turi tiek komercinę, tiek politinę reikšmę;
  • SGD terminalas – vienas iš didžiausių ankstesnės Vyriausybės pasiekimų energetikos srityje. Jis sunaikina „Gazprom“ dujų tiekimo Lietuvai monopolį ir keičia žaidimo taisykles iš esmės ir Lietuvos naudai;
  • Syderių dujų saugykla reikalinga tam, kad dujų tiekėjui vienašališkai nutraukus tiekimą Lietuva neliktų be jų atsargų (prisiminkite, kas dėjosi ES nutrūkus dujų tranzitui per Ukrainą). Ši saugykla žiemos metu galėtų užtikrinti dujų tiekimą 60 d. Beje, konkurso rengti šios saugyklos galimybių studiją dokumentai stalčiuose pragulėjo net kelerius metus ir tik 2008 m. įsteigtos Energetikos ministerijos vadovybė pastūmėjo šį projektą į priekį;
  • Dujotiekis Jurbarkas-Klaipėda yra būtinas SDG terminalo funkcionavimui, be to užtikrina, kad sugedus vieninteliam dabartiniam Klaipėdą jungiančiam dujotiekiui uostas neliks atkirstas nuo dujų tiekimo;
  • Bitėnų elektros skirstykla įgalino perduoti el. energiją Klaipėdos kraštui naudojantis vien Lietuvos teritorijoje esančia el. energijos infrastruktūra. Anksčiau tam buvo būtinas Karaliaučiaus srities infrastruktūros dalyvavimas, kas, vėlgi, reiškė tam tikrą priklausomybę nuo Rusijos;
  • Naujasis Lietuvos elektrinės blokas el. energiją gamins švariau ir efektyviau – tam pačiam el. energijos kiekiui pagaminti sunaudos beveik trečdaliu mažiau gamtinių dujų nei senieji elektrinės blokai. Elektrinė svarbi ir atominės jėgainės statybų atveju, nes veiktų kaip sistemos kompensatorius AE gedimo metu;
  • Lietuvos ir likusių Baltijos valstybių prisijungimas prie europinės el. energijos sistemos ir, atitinkamai, atsijungimas nuo rusiškos, numatytas iki 2020 m. Tai leis panaikinti Baltijos valstybių, kaip el. energijos salų, statusą bei užkirs kelią tokiems akibrokštams, kokį neseniai iškrėtė Rusija vienašališkai iš anksto neįspėjusi atjungdama el. energijos tiekimo Lietuvai liniją, valdomą iš Sankt Peterburgo;

Europos Komisijos įtraukimas į derybas ir Baltijos valstybių interesų gynimas EK balsu suteikia mūsų pozicijai daugiau svorio. Tačiau to pasiekti nebuvo taip lengva. Patys latviai kurį laiką blokavo šią nuostatą mainais reikalaudami to, kad el. energijos jungtis į Švediją būtų tiesiama iš jų šalies teritorijos. Galiausia pavyko susitarti kai dalis ES paramos lėšų, skirtų „NordBalt“ projektui, buvo atiduota Latvijos el. tinklų stiprinimui finansuoti.

Ir tai ne viskas. Dar galima pridurti, kad:

  • priimta „Energetinės nepriklausomybės strategija“, kurios dėka ne tik išskirti konkretūs ilgalaikės perspektyvos prioritetai bei darbai, bet ir visa energetikos sektoriaus plėtra ir politika suguldyta į vieną darnią ir tarpusavyje suderintą sistemą, turinčią labai aiškų tikslą – užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą;
  • Lietuvos Vyriausybės veiklumo ir principingos pozicijos dėka turime realią galimybę atgauti 5 mlrd. litų, kuriuos permokėjome „Gazprom“ dėl pastarosios taikytos nesąžiningos kainodaros;
  • buvome vieni pagrindinių Europos Komisijos antimonopolinio tyrimo prieš „Gazprom“ iniciatorių. Teigiama, kad šis tyrimas pradėtas būtent Lietuvos skundo pagrindu. Kas žino, gal maža Lietuva ne tokia jau maža ir pakeis šį tą net europiniu mastu;
  • tapome „Nord Pool Spot“ el. energijos biržos, kuri užtikrina vienodas taisykles rinkos dalyviams ir lygias sąlygas konkurencijai bei formuoja skaidrią elektros kainą, nariais;
  • atlaikę spaudimą apgynėme ir įtvirtinome savo nuostatą įgyvendinti III ES energetikos paketą atskiriant energijos ir jos resursų tiekėjų ir distributorių nuosavybę bei atrišant rankas konkurencijai rinkoje. Pvz., gamtinių dujų tiekėjas „Gazprom“ nebegalės valdyti dujų perdavimo operatoriaus „Lietuvos dujos“. Šiuo metu yra paradoksali situacija, kai dėl tiekiamų dujų kainos su „Gazprom“ derasi „Lietuvos dujos“, kurių akcininke yra… ta pati „Gazprom“. Lietuva gali būti viena pirmųjų tai padariusių ES narių, o anksčiau ar vėliau šitaip savo energetikos sektorius pertvarkyti turės visos Sąjungos šalys;
  • nuolatos didinamas biokuro naudojimas savivaldybių šilumos gamybą nuosekliai perkeliant nuo iš monopolisto perkamų dujų į vietinės gamybos biokuro sektorių. Strategijoje numatyta, kad iki 2020 m. net 60 proc. šilumos šalis pasigamins iš biokuro;
  • pasiektas susitarimas dėl Lietuvos-Lenkijos dujotiekio galimybių studijos rengimo. Šis dujotiekis, tai BEMIP (angl. – Baltic Energy Market Interconnection Plan) dalis, kuri panašiai kaip el. jungtys „LitPol Link“ sprendžia Baltijos valstybių energetinės atskirties nuo likusios ES klausimą dujų sektoriuje;
  • na ir, žinoma, daug nuveikta AE projekto atžvilgiu. Išardytas LEO LT, el. energijos tinklai grąžinti į valstybės rankas, rastas strateginis VAE investuotojas. O tai nelengvas darbas – spaudžiami ar bijodami Rusijos atsako iš VAE projekto pasitraukė ar jame atsisakė dalyvauti net keturi potencialūs investuotojai: P. Korėjos KEPCO, suomių „Fortum“, belgų „GDF Suez“, italų ENI. Taigi, tokio giganto kaip „Hitachi“ dalyvavimas mūsų projekte ir reputacija, kuria rizikuojame, turėtų būti labiau branginami. Deja, projektas žlugdomas politinės konkurencijos sumetimais prisidengiant gyventojų nuomone ir manipuliuojant menka jų nuovoka bei fobijomis (prisiminkite Fukušimą), kuri vos prieš keturis metus rengiant referendumą dėl nelygintinai senesnėmis technologijomis paremtos IAE darbo pratęsimo buvo kardinaliai priešinga (absoliuti gyventojų dauguma buvo „už“, o referendumo formuluotė numatė ir naujos AE statybas).

Sunku pasakyti ar čia paminėta viskas, kas galėjo būti paminėta. Tačiau akivaizdu, kad paminėti yra ką ir kad nuveikta buvo labai daug. Belieka apgailestauti, kad tokio kalibro projektai yra ilgalaikės trukmės ir negali būti įgyvendinti vienos kadencijos metu. Kas reiškia, kad jie nesunkiai tampa populistiškai nusiteikusių valdininkų politinės konkurencijos, laidojančios valstybės strateginius interesus, įkaitais.

Galbūt tarp visų šių darbų, už kuriuos ankstesniajai Vyriausybei reikia padėkoti, būtų galima pridėti ir šaukštą deguto – VAE projekto atžvilgiu Lietuva privalėjo siekti visuotinio sutarimo šalies viduje. T.y. turėjo būti gautas visų pagrindinių politinių partijų pritarimas bendrai AE projekto vizijai tam, kad projektas nestotų pasikeitus valdančiosioms politinėms jėgoms. Kita vertus, toks uždavinys nėra lengvas suvokiant tuometinį opozicijos populistinį nusiteikimą, kuris nepaisė nei valstybės interesų, nei ekonominio sunkmečio konteksto.

Nepaisant visų patiriamų kliūčių, tiek dėl nesutarimo šalies viduje, tiek dėl spaudimo iš išorės, kaip konstatuoja anksčiau minėtos knygos autorius „Lietuva, pamažu perima [energetinę] savo teritorijos kontrolę“. Ir nors viščiukai išsirito dar ne iš visų kiaušinių, šiandien mes bent jau turime ką skaičiuoti.

Parašykite komentarą