Ką rinksis Lietuva: Stokholmo arbitražą ar Stokholmo sindromą?

Ką rinksis Lietuva: Stokholmo arbitražą ar Stokholmo sindromą?

Būtent taip galima formuluoti Lietuvos politikos pasirinkimo variantus derybose su „Gazprom“ dėl mažesnių šios valstybinės Rusijos įmonės tiekiamų gamtinių dujų kainų. Iš esmės, Lietuva gali rinktis vieną iš dviejų derybinių pozicijų: kietąją, kurios pagrindu su „Gazprom“ būtų kalbama reikalavimų pagrindu juos argumentuojant, arba minkštąją, ją formuojant per nerealistiškas tarpusavio supratimo ir geranoriškumo deklaracijas. Pirmajai toną uždavė dar ankstesnioji Andriaus Kubiliaus vedama Vyriausybė, kurios energetinės nepriklausomybės politiką diktavo Tėvynės sąjungos partijos parengta strategija. Tuo tarpu dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius kaltina savo pirmtaką dialogo su „Gazprom“ stoka ir pats mano, kad dujų kainoms sumažinti pakanka vien gražių kalbų.

Pasirinkimo variantą tokiu atveju diktuoja derybinės šalių pozicijos ir atsakymą dėl pasirinkimo, kaip toliau matysime, rado jau visi išskyrus patį savo gražbylystėse paklydusį valstybės premjerą.

Turbūt niekas neneigtų, kad, jei problemos sprendimas yra įmanomas diplomatinėmis priemonėmis nesukuriant įtampos tarp dviejų besiderančių šalių, pavyzdžiui, tarptautinio arbitražo pagalba, jomis jo ir turėtų būti siekiama. Socialdemokratų partijos lyderis A. Butkevičius kaltina buvusį premjerą A. Kubilių pernelyg kategoriška pozicija, nuolat pabrėžia apie „būtinybę kalbėtis“ ir jau du su „Gazprom“ atstovais įvykusius, tačiau nieko naujo nepasakiusius, kontaktus, kurių detalės visuomenei lieka nežinomos, laiko savo Vyriausybės nuopelnu. Tačiau kritikuodamas konservatorių poziciją ir pasirinktas veikimo priemones A. Butkevičius pamiršta, kad atmetus tuos argumentus, kuriuos jo Vyriausybė paveldėjo iš ankstesniosios, praktiškai nieko daugiau „Gazpromui“ Lietuva priešpastatyti ir negali, belieka tik prašyti išmaldos.

Bet verslo, o šiuo atveju dar ir politizuoto, santykiuose lūkesčiai, nepridengti jokiais solidžiais ir kitai pusei aktualiais argumentais, yra niekinės vertės. Dar daugiau, gamtinių dujų tiekimo atžvilgiu iki šiol „Gazprom“ buvo absoliutus Lietuvos rinkos monopolistas, kas reiškia vienpusę mūsų priklausomybę nuo tiekėjo arba, kitaip pasakius, galimybę jam diktuoti sąlygas. Sunku pasakyti, kaip socialdemokratų lyderiui į galvą šovė mintis, jog derantis su visiškai situaciją valdančiu pelno siekiančiu ir politiškai angažuotu bei kaip politinės įtakos įrankis visame Rytų Europos regione naudojamu subjektu gali pakakti tiesiog draugiško nusiteikimo. Manymas, kad nukeliavus pas tokios įmonės direktorių ir nuleidus galvą stovint prie jo stalo ant kilimėlio graudžiu balsu užtenka paprašyti sumažinti kainas vien dėl to, kad jos kažkam atrodo per didelės, yra vaikiškai naivus. Akivaizdu, kad logika čia labai paprasta – turi ką padėti ant derybų stalo arba dedi parašą po tomis sutarties sąlygomis, kurios tau nurodytos. Viskas.

Tą pavyko suprasti dešiniųjų Vyriausybei. A. Kubiliaus dialogo su „Gazprom“ atstovais ribotumas buvo sąlygotas ne Lietuvos vadovų priešiško nusiteikimo kaipo tokio, o susivokimo realybėje ir istorinės patirties. Patirties, kurią srebiame jau beveik dešimt metų po to, kai 2004 m. socialdemokratai pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su „Gazprom“, o tikėdamiesi šios Rusijos įmonės bendrovės malonės, kartu padovanojo jai trečdalio „Lietuvos dujų“ akcijų paketą už niekinę – 100 mln. litų – sumą, kai kitų Rytų Europos šalių gamtinių dujų paskirstymo bendrovės buvo privatizuojamos už nelygintinai didesnes sumas (Čekija 97 proc. „Transgaz“ akcijų 2002 m. pardavė už 3,7 mlrd. JAV dolerių, tais pačiais metais 45 proc. Slovakijos gamtinių įmonės akcijų parduota už 2,7 mlrd. JAV dolerių), o pačios LD įmonės turtas vos po metų jos naujųjų savininkų buvo įvertintas daugiau nei 2 mlrd. litų. Lietuvą tokia sutartis visam jos laikotarpiui (dešimčiai metų) padarė „Gazprom“ įkaite, tuo tarpu nuostatos, kurių socialdemokratai toliau laikosi nepaisant akivaizdžiai nenaudingų sutarties išdavų Lietuvai ir to nusiteikimo, kurį Rusijos dujų gigantas demonstravo eilę metų, ir yra Stokholmo sindromą primenantis reiškinys.

A. Butkevičiui būtų pats metas prikąsti liežuvį

Užuot užsiėmusi populizmu, A. Kubiliaus Vyriausybė parengė Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategiją ir pagal tuo metu turėtas finansines galimybes (prisiminkime ekonominį kontekstą) ją nuosekliai įgyvendino. Vienas iš tos strategijos perlų, aktualus kalbant apie gamtinių dujų rinką – suskystintų gamtinių dujų terminalas, kurio statybos buvo sėkmingai pradėtos jau prieš kelerius metus. Terminalas išmuša vieną kozirį iš „Gazprom“ rankų ir perkelia jį Lietuvos dispozicijai. Tas koziris – tai monopolis gamtinių dujų tiekimo Lietuvai rinkoje, kurio „Gazprom“ neteks vos tik terminalas pradės veikti. O tai įvyks visai netrukus, vos po metų. Arba bent jau tiek – nesugadinti to, ką kiti pradėjo – yra tikimasi iš socialdemokratų.

Tuo tarpu įgijusi galimybę dujas pirkti laisvos rinkos sąlygomis (galimybe tiekti dujas Lietuvai susidomėjo net 16 bendrovių) Lietuva, kaip pirkėja, galės kelti reikalavimus „Gazprom“, kaip pardavėjui. Tai principas, kurį jūs sutiksite bet kur normaliomis sąlygomis veikiančiame verslo sektoriuje, įskaitant tokius kasdienius ir eiliniam gyventojui labiau suprantamus pavyzdžius kaip pasirinkimas, kurioje parduotuvėje apsipirkti ar kurio mobiliojo ryšio operatoriaus ar banko paslaugomis naudotis. Čia pirkėjas yra tas, kuriam keliant reikalavimus paslaugos teikėjas šokinėja aplinkui maloniai šypsodamasis. Laikas priminti „Gazprom“, kad tai jis yra priklausomas nuo savo produkcijos pirkėjų visoje Rytų Europoje, o ne atvirkščiai.

Kitas žingsnis, kurį žengė Lietuva, buvo 5 mlrd. litų vertės ieškinys Stokholmo arbitraže pareiškus kaltinimus „Gazprom“ dėl nesąžiningos tiekiamų gamtinių dujų kainos. Skystablauzdiška ir pataikūniška socialdemokratų laikysena niekada nebūtų leidusi žengti tokio žingsnio. Žinoma, ieškinys tai dar tik briedis lankoj. Tačiau kitų šalių kompanijų precedentai rodo, kad Lietuvos galimybės laimėti šią bylą yra labai realios. Stokholmo arbitražas šių metų liepos pradžioje įpareigojo „Gazprom“ perskaičiuoti Vokietijos energetikos koncernui RWE nuo 2010 metų gegužės tiektų dujų kainą. RWE skelbė, kad iš „Gazprom“ atgaus 1,5 mlrd. eurų kompensaciją. Bylą prieš „Gazprom“ laimėjo ir RWE priklausanti Čekijos bendrovė „Transgaz“. Jausdama svylantį užpakalį ir nelaukdama, kol šie precedentai virs masine tendencija, „Gazprom“ jau sumažino kainas kitoms Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Austrijos ir Slovakijos įmonėms koreguodama savo kainodarą ir be arbitražo įsikišimo.

Būtent to, precedento ir bijo „Gazprom“. Lietuvos pergalė arbitraže galėtų reikšti ne tik milijardus siekiančią kompensaciją Lietuvai, bet ir virtinę naujų bylų, kurias dujų milžinė, tikėtina, taip pat pralaimėtų. O tokiu atveju 5 mlrd. litų galėtų būti tik mažoji „Gazprom“ nuostolių dalis. Verta suprasti, kad tai, kas vyksta mažytėje Lietuvoje, gali nuraibuliuoti per visą Europą sukeliant „Gazprom“ kur kas didesnes pasekmes. Gal tai kažką ir stebina, bet mes galime pakeisti daug daugiau nei patys manome.

Gindama savo interesus Lietuva kreipėsi ne tik į Stokholmo arbitražą, bet ir į Europos Komisiją. Pastaroji jau vykdo antimonopolinį tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos Rytų Europoje. Tikėtina, kad prie šio tyrimo iniciavimo ir eigos prisidėjo ir Lietuvos iniciatyva. O, kaip skelbia Prezidentė, Europos Komisija spalio mėnesį ketina iškelti baudos ieškinį „Gazprom“ už monopolinę elgseną Europoje.

Beje, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuva teisiasi dėl nesąžiningos dujų kainos, kurią mes mokėjome per pastaruosius aštuonerius metus. Tai yra, laikotarpį, apimantį ne tik konservatorių, bet ir socialdemokratų valdymą. Taigi, jei A. Butkevičius kaltina A. Kubilių geranoriško nusiteikimo, kuris pasak jo mums leistų sumažinti dujų kainą, trūkumu, kodėl tuomet savu laiku su „Gazprom“ „nesikalbėjo“ patys socialdemokratai? Atsakymas trivialus – nesikalbėjo, nes neturėdami tų įrankių, kuriuos šiandien yra paveldėję iš konservatorių, jie derybose su tiekėju-monopolistu paprasčiausiai nebūtų turėję ko pasakyti. Būtent ta iniciatyva, kurią Lietuva parodė aktyviai gindama savo interesus, o ne pasyviai plaukdama pasroviui, ir leidžia šiandieninei Vyriausybei apskritai turėti derybinę poziciją, už kurią būtų galima, jei tik būtų gebama, pakovoti.

Ar turi Lietuva premjerą?

Premjeras A. Butkevičius, kai kurių politikos apžvalgininkų tarpe įgijęs „kabinetinio“ etiketę, komentuodamas susitikimą su „Gazprom“ atstovais pareiškė, kad pastarieji „atvyko labai stipriai pasiruošę“. Bet gal tai mūsų šiandieninė Vyriausybė yra pasiruošusi prastai ir tiesiog kontrastuoja su tuo nusiteikimu ginti valstybės interesus, kurį demonstravo ankstesnioji. Tiek Prezidentė, tiek ekspremjeras aiškiai įvardino, kad Lietuva yra sukūrusi visus įrankius, kurių reikia, kad pasiektume mažesnę dujų kainą ir pasiektume ją savo aktyviu veikimu, o ne laukdami „Gazprom“ malonės. Tuo tarpu premjeras ir toliau svaigsta „poreikiu kalbėtis“ ir kaltina politinius oponentus tarsi vis dar būtų opozicijoje, o ne už valstybės vairo.

Paklauskime savęs, o ką dar „Gazprom“ galėtų pasiūlyti Lietuva, jei ne tie derybiniai svertai, kuriuos įgijo ligšiolinės politikos dėka? Neatsisakydami ieškinio arbitraže, nežlugdydami SGD terminalo projekto, mes galime derėtis dėl III ES paketo įgyvendinimo sąlygų ir dujų tranzito į Kaliningrado sritį klausimo. Tačiau atsisakymas įgyvendinti III ES paketą reikštų, kad dujų vamzdynai, kurie yra būtini dujoms iš SGD terminalo perduoti, toliau liktų „Gazprom“, kaip „Lietuvos dujų“ akcininkės, įtakoje. Tai, iš esmės, užkerta kelią pagrindinių terminalo tikslų – mažinti Rusijos tiekėjo įtaką vietos rinkoje ir priklausomybę nuo jo – įgyvendinimui. Tranzito klausimas gali gulti ant derybų stalo, tačiau akivaizdu, kad, jei jis būtų pakankamas, su „Gazprom“ jau seniai būtume susitarę.

Todėl anksčiau ar vėliau, jei iš to didelio noro įgelti savo pirmtakui neišduos valstybės interesų ir visų pirma rūpinsis jais, o ne savo reitingais, A. Butkevičius prieis elementarios išvados, kurios priėjo politikos ekspertai ir valstybės lyderiai – Lietuva turi tęsti tai, ką yra pradėjusi. Lietuvos derybinė pozicija turi virsti ne malonės laukimu, bet spaudimu, o derybose ant stalo neturi būti padėta nieko, kas vienu ar kitu būdu keltų grėsmę valstybės interesams.

Kertinė mintis čia yra tokia – „Gazprom“ turi sumažinti dujų kainą Lietuvai, nes ji yra nesąžininga, o ne todėl, kad mes jam kažką suteiksime mainais. Gal ir suteiksime, jei mūsų gražiai paprašys. Antra, ne tik neturėtume bijoti reikalauti mažesnės dujų kainos, bet neturėtume vien ja ir apsiriboti. Ant stalo taip pat guli ir kainos formulės (jos susiejimo su naftos kaina) klausimas ir tokie Stokholmo arbitraže nesąžiningais jau pripažinti principai kaip „imk arba mokėk“.

Mūsų šiandien turimos galimybės yra puiki proga perlaužti tą Lietuvai eilę metų žalinga buvusią ir energetinės priklausomybės sąlygotą politiką kita linkme. Atsižvelgiant į argumentus, kuriuos turime, to nepadaryti yra sunkiau nei padaryti. Ir, jei tik liausis ši premjero parodija, Lietuva tai būtinai pasieks. Tačiau nesuklyskime rinkdamiesi adresatą, kai ateis laikas už tai padėkoti.

Parašykite komentarą