Lietuva – gyva sėkmės istorija, kurią kasdien rašome patys

Lietuva – gyva sėkmės istorija, kurią kasdien rašome patys

Koks geras jausmas yra matyti kaip tavo valstybė kiekvienais metais šiek tiek ūgteli. Gali nuvažiuoti į svečią šalį ir ten mėgautis jos kitų žmonių rankomis sukurta socialine gerove, bet net ir sėkmingai įsikūręs niekada nepatirsi to jausmo, kad tai yra tavo augintas ir brandintas kūrinys, kad tai yra savų ilgalaikių pastangų ir darbo vaisius. O juk kaip malonu kruopščiai triūsus galiausiai šiek tiek paėjėti atgal ir pažvelgti į savo kūrinį iš šono, pamatyti, kaip pamažu gimsta rezultatas, pastebėti pokyčius, kurie galbūt iki tol atrodė neįmanomi.

Lietuva yra mūsų visų kūrinys, mes visi esame savo šalies ir kartu savo pačių ateities kalviai. Ir šiuo atveju tas rezultatas – tai teigiami pokyčiai mūsų valstybėje. Jų nematyti gali tik aklas urvinis. Galima ilgai verkšlenti, kad kažkuri tai kita pasaulio šalis suteikia „geresnes galimybes“, tačiau galimybes visų pirma sau mes suteikiame patys. Todėl pirmiausiai ir turime klausti ne ar valstybė mums kažką davė, bet ar patys pakankamai stengėmės, kad šiandien savo gyvenimu čia, Lietuvoje, galėtume džiaugtis, o ne dėl jo bliauti.

Galbūt Lietuva dar (kol kas) nėra pati geriausia vieta gyventi, bet ar tai reiškia, kad mėgautis tuo, kur gyvename ir kuo esame, išmoksime tik pralenkę, pvz., Šveicariją? Kelintoje vietoje pasaulyje turime būti, kad jau galėtume pripažinti, jog tobulėjimui ribų nėra, bet tai, ką turime, yra daug – to pakanka laimingam gyvenimui ir tolimesnei jo kūrybai. Tad galbūt ir ne pati geriausia, bet faktas, kad puiki. Ir tą reikia aiškiai pripažinti, visų pirma – patiems sau.

Gyvename nuostabioje šalyje, kurioje tas žmogus, kuris kažko siekia, anksčiau ar vėliau pasiekia, nes tam atviri visi keliai. Turbūt kalbant apie galimybių trūkumą reikėtų pasižiūrėti ar kartais nėra taip, jog trūksta ne galimybių, bet noro. Dažnai paaiškėja, kad mūsų noras kažko pasiekti ar kažką pakeisti apsiriboja žodžiais, o gal net keiksmais valstybės ar valdžios adresu, bet ne realiomis pastangomis. Todėl ir trūksta dažniausiai ne galimybių, bet iniciatyvos. Tuo tarpu kai yra noras netikėtai randasi ir galimybės ir patys nustembame, kad sugebame tai, ko manėme nesant pajėgūs pasiekti.

Be to nesvarbu kaip gerai bebūtų, visada gali būti dar šiek tiek geriau. Ir ta nuojauta, kad dar yra kur tobulėti, dažnam neleidžia atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis jau esamais pasiekimais. Tai nebūtinai yra blogai – tai progreso variklis, kuris neleidžia užmigti ant laurų. Blogybės prasideda tuomet, kai noras siekti vis daugiau ir daugiau užgožia suvokimą, kaip toli jau yra nueita. Todėl žengiant į priekį verta kartas nuo karto stabtelėti ir apsidairyti aplinkui pasimėgaujant sava sėkmės istorija.

Ar mums, lietuviams, yra kuo pasigirti? Taip, sočiai. Pakankamai, kad paminėję tai, ką dar reikia nuveikti, visgi galėtume apibendrintai pasakyti, kad mums sekasi puikiai ir Lietuvoje yra šaunu gyventi.

Atsakykite sau patys: kuri šalis sugebėjo iš sovietinės stagnuojančios planinės ekonomikos persiorientuoti prie laisvos rinkos ir kartu užriaumojo Baltijos tigro balsu? Kuri šalis kardinaliai pakeitė savo geopolitinį identitetą iš jai primesto rytų totalitarizmo virsdama vakarietiška demokratija, tapdama Europos Sąjungos, NATO, o visai netrukus dar ir Euro zonos nare? Kurios šalies BVP, eksportas, užimtumas šiandien auga sparčiausiai visoje ES? Kuri šalis nors ir yra maža, bet kartu didi savo sudėtinga ir mūsų tautos atkaklumą liudijančia istorija ir savo taikiu konstruktyviu indėliu į regiono, Europos ir pasaulio politiką?

Atsakymas į visus šiuos klausimus yra vienas ir tas pats. Ta šalis – Lietuva. Todėl, jei dar neįgyvendinome savo valstybės vizijos, galime mėgautis nuojauta, kad mūsų laukia šviesi ateitis. Ir apskritai mąstant apie Lietuvą neapleidžia jausmas, kad (pagaliau!) išaušo mūsų sėkmės valanda. Būtų pats laikas išlaikant savo taikų ir konstruktyvų nusiteikimą imti labiau pasitikėti savimi ir būnant mažiems geografinių skaičių prasme tapti dideliais savu mentalitetu ir valstybiniu susipratimu.

Ne paslaptis, kad yra tų, kurie ne tik nenori matyti tokios, savimi pasitikinčios ir už save pakovoti nusiteikusios, Lietuvos, bet ir siekiančių aktyviai varyti mums kompleksus esą mes maži ir nieko negalintys pakeisti, esą mes neturėtume kvestionuoti kažkieno interesų mūsų šalyje. Pavyzdžiui, žiniasklaida skelbia: „Protų inžinieriai įvairiausiais informacijos ir emocijų perdavimo kanalais bando įteigti, kad dabartinė mūsų valstybė yra nevykusi, neveiksni, o politikai – vagys. Jie daro viską, kad mums įrodytų, jog 1990 metais mes pasirinkome neteisingai.“

Valstybės saugumo departamentas savo naujausioje metinėje ataskaitoje rašo „Lietuvai nedraugiškos valstybės siekia menkinti Lietuvos suverenumą, istoriją, valdžią, vykdomą užsienio ir vidaus politiką, bando trukdyti įgyvendinti svarbiausius energetinius projektus, galinčius užtikrinti alternatyvų apsirūpinimą elektros energija ir energijos ištekliais.“

O Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos savame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime priduria „Lietuvos Respublika pastaraisiais metais nuolat patiria intensyvias, sistemingas ir į ilgalaikę perspektyvą orientuotas išorės veikėjų informacines atakas. Esminiai informacinių atakų uždaviniai – Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui ir pasaulėjautai. Greta ekonominės ir socialinės problematikos intensyviai naudojama istorinė tematika. Lietuvos Respublikos vykdomos užsienio politikos atžvilgiu dažnai stengiamasi sumenkinti šalies pastangas skatinti demokratizacijos procesus Rytų Europoje.“

Užduotis skaitytojui – suraskite, kas tarp visų trijų citatų yra bendro. Užduotis lengva, nes atsakymas paryškintas. Tai Lietuvos sėkmės ir valstybingumo menkinimas. Tačiau nepriklausomai nuo to, ką mums viešojoje erdvėje bando įpiršti „protų inžinieriai“ pasižiūrėkime į objektyvią mus supančią realybę.

Žemiau parodyti du žemėlapiai. Pirmame (kairėje) pavaizduotas BVP pagal perkamosios galios standartą (PGS) pastarojo dešimtmečio pokyčio skirtumas ES šalyse. Iš šio žemėlapio labai aiškiai matyti, kad Europoje atgyvenusią rytų/vakarų skirtį pamažu keičia šiaurės/pietų skirtis. Nors kol kas rytinės šalys pagal išsivystymo lygį vis dar atsilieka nuo vakarinių, tačiau jų augimas kur kas spartesnis, todėl jas vejasi. Iš esmės, žemėlapyje žaliai pažymėtos šalys, kurių augimas viršijo ES vidurkį, o geltonai – kurių atsiliko, o Lietuva ne tik priklauso pirmųjų gretoms, bet dar ir yra viena jų lyderių.

Antrame žemėlapyje pavaizduotas BVP (PGS) procentas nuo ES vidurkio 2012 m. Matyti, kad tarp sparčiausiai augančių rytinių Europos šalių Lietuva kartu su Slovakija, Čekija ir Estija pamažu ima išsiskirti iš visų likusių. T.y. pamažu formuojasi nauja – lyderių tarp lyderių – šalių grupė ir mes joje esame.

Europos šalių BVP

Dar daugiau – prestižinis Jungtinės Karalystės ekonomikos savaitraštis „The Economist“ skelbia: „The Baltic States will continue to shine.“ Atnaujinus BVP augimo 2013 m. prognozę didesnis nei 2 proc. BVP augimas šiemet Europos Sąjungoje numatomas tik Baltijos valstybėms. Beje, visoms joms numatomas augimas ne tik viršija 2 proc., bet ir nėra mažesnis nei 3 proc., todėl atotrūkis nuo likusios Europos – labai žymus. Akivaizdu, kad Baltijos valstybių kovai su ekonomine krize taikytos priemonės pasiteisino su kaupu.

Baltijos tigrai

Yra daugybė kitų rodiklių, kurių neverta vardinti. Mes pasiekėme daug ir visa tai pasiekėme per 20 nepriklausomybės metų. Kuo būsime dar po 20-ies priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Kaip dainuoja „Rondo“:

Netikėk, ką priešai suoks

Ką šnekės tau svetimi

Šis gyvenimas kitoks

Reikia būti savimi

Todėl būkime savimi – būkime labiau lietuviais, tikėkime savo pasiekimais ir tuo, kad tai tik jų pradžia. Šiandien minėdami Valstybės dieną verskime dar vieną puslapį ir toliau su įkvėpimu rašykime savos Lietuvos sėkmės istoriją.

Parašykite komentarą