Liberalūs konservatoriai ar, visgi, konservatyvūs liberalai?

Liberalūs konservatoriai ar, visgi, konservatyvūs liberalai?

Praėję parlamento rinkimai suaktyvino diskusiją apie ankstesnėje Seimo kadencijoje valdančiųjų vykdytą politiką. Buvo tarsi padėtas naujas politinio Lietuvos gyvenimo atskaitos taškas ir imtasi ankstesnio etapo rezultatų vertinimo. Tėvynės sąjungai rinkimuose gavus antrąją vietą ir likus opozicijoje susiformavo dvi požiūrių stovyklos, kurių viena tvirtino, kad tokia rinkimų baigtis konservatoriams buvo ganėtinai palanki atsižvelgiant į pastarųjų keturių metų ekonominius sunkumus ir vietoje solidarumo demonstravimo oponentų tuo metu vykdytą destruktyvią purvasklaidos kampaniją. Antroji tuo tarpu rinkosi saviplaką ir tvirtino, kad turėtos visos galimybės pasirodyti geriau, o kaip vienas iš kaltinimų dažnai skambėjo tai, kad Tėvynės sąjunga valdančiojoje koalicijoje dirbdama kartu su liberalų partijomis pati suliberalėjo. Tokios nuomonės daugiausiai laikėsi savo pažiūromis nuo liberalų labiau nutolę Tėvynės sąjungos krikščionys demokratai.

Tokie teiginiai viešumoje vėl pasirodė šių metų pavasarį vykstant Tėvynės sąjungos pirmininko rinkimams. Į antrąjį šių rinkimų turą išėjus buvusiam premjerui ir už vykdytą politiką atsakingam Andriui Kubiliui ir partijos moraliniam autoritetui prof. Vytautui Landsbergiui, krikščionys demokratai, palaikydami savo favoritą V. Landsbergį, tapo kone opozicija partijoje ir rėmėsi tradicine rinkimine retorika, kuri taikoma norint pagrįsti esamų valdančiųjų keitimo poreikį. Ta retorika, suprantama, susivedė į kaltinimus A. Kubiliaus politikai, o kaip pagrindinė gaida vėl skambėjo tariamas Tėvynės sąjungos liberalumas ir „tradicinių vertybių išdavimas“.

Čia galėtume diskutuoti ar krikščionių demokratų ignoruojama Lietuvos energetinė nepriklausomybė, konkurencinga ekonomika ir įžvalgi geopolitika nėra vertybės, kurios ankstesnės kadencijos metu kaip tik ir buvo ginamos kaip niekada gerai. O kalbant apie moralinį vertybių aspektą būtų galima pridurti, kad tuometinė valdančioji koalicija, sudaryta iš konservatorių ir liberalų, tuo ir buvo gera, jog išryškino Tėvynės sąjungos stipriąsias puses pragmatinėje jos politikos dedamojoje ir tuo pačiu subalansavo jos moralistinį toną užkirsdama kelią radikalizmui. T.y. tą tariamą politikos „liberalumą“ būtų galima laikyti ne trūkumu, kaip tai mėgina pateikti krikščionys demokratai, bet atvirkščiai – privalumu.

Visgi norėdamas laimėti partijos pirmininko rinkimus ir išlikti poste A. Kubilius buvo priverstas siekti palankumo partijoje, kurioje ganėtinai aiškiai matomas ideologinis dvilypumas. Tai reikalavo pateisinti krikščionių demokratų lūkesčius dar ir dar kartą juos tikinant, kad neatsisakoma jiems aktualių vertybių. Natūralu, kad laimėjus rinkimus vėliau tie suformuoti lūkesčiai yra tenkinami praktikoje. Galbūt todėl šiandien matome Tėvynės sąjungos Seimo frakciją, įskaitant partijos lyderius, parlamente palaikant abejotinus sprendimus, kuriais į tas moralines vertybes apeliuojama ir labiau ar mažiau vykusiai imamasi jas saugoti.

Vis dėlto, tokia situacija galėtų kiek pasikeisti, jei Lietuvoje keistųsi ir konservatizmo bei liberalizmo santykis. Kaip žinia, ideologijos yra sąlyginis, reliatyvus, dalykas ir tą pačią ideologiją deklaruojančios politinės jėgos skirtingose šalyse, t.y. prie kitokio politinio konteksto, galėtų vykdyti ganėtinai skirtingą politiką. Pavyzdžių apstu. Tarkim, Lietuvoje kairiaisiais laikomi socialdemokratai svetur vargiai galėtų pretenduoti į tokias pozicijas. Tą puikiai iliustruoja kad ir socializmą mėginančio žaisti oligarcho Broniaus Bradausko viešas oponavimas progresiniams mokesčiams nepaisant visų jo partijos rinkiminių pažadų. Kitaip tariant, socialdemokratai Lietuvoje yra kairieji ne todėl, kad jie yra politinėje kairėje kažkokia absoliutine prasme, bet todėl, kad kairuoja kitų politinių partijų, pavyzdžiui, konservatorių ar liberalų atžvilgiu.

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie konservatorių bei liberalų tarpusavio santykį. Jei liberalai užima pernelyg konservatyvią poziciją, konservatoriams lieka dvi galimybės: apeliuoti į kolegų politikos neatitikimą jų deklaruojamam identitetui arba patiems pasislinkti politiniame spektre tolyn.

Iš tiesų tiek Tėvynės sąjunga, tiek Liberalų sąjūdis po rinkimų tarsi ir mėgina vieni nuo kitų atsisieti. Konservatoriai tą daro vedami vidinės pozicijos ir nepasitenkinimo, grįsto straipsnyje jau aprašyta tariamo suliberalėjimo kritika. Liberalai, savo ruožtu, mėgina pozicionuoti save kaip trečią politinę alternatyvą Lietuvoje tarp šiuo metu tradicinėmis sisteminėmis partijomis laikomų konservatorių ir socialdemokratų. O norėdami to siekti jie sau negali leisti būti tik konservatorių partneriais. Būtent todėl šiandien Liberalų sąjūdžio atstovų nematome šešėlinės Vyriausybės sudėtyje.

Tokius sprendimus sąlygoja suvokimas, kad abi aptariamos partijos dalinasi vienu politiniu spektru ir jų politikos tapatumas reikštų konkurenciją dėl to paties elektorato. Atsižvelgiant į tai, kad konservatoriai ir liberalai yra labiausiai tikėtini tarpusavio koaliciniai partneriai tuo atveju, kai kuriems nors iš jų vėl teks galimybė formuoti Vyriausybę, toks rinkėjų medžioklės plotų susiaurinimas greičiausiai reikštų abiejų šių partijų amžiną buvimą opozicijoje ir nebūtų palankus nei vienai iš jų.

Yra netgi tekę klausytis tokių komentarų, kai teigiama, kad konservatorių suradikalėjimas galėtų pasitarnauti dešiniųjų pozicijoms rinkimuose praplečiant jų elektoratą. Supraskite, vertybiškai radikalūs konservatoriai galėtų labiau imponuoti apie „sisteminius klanus“ vapančiam tautiečiui ir tokiu būdu atimti rinkėjus iš tokių populistinių partijų kaip socialdemokratai, Darbo partija ar Tvarka ir teisingumas. Tuo tarpu liberalai kėsintųsi į išsilavinusį miesto rinkėją. Reikia sutikti, kad tam tikros racijos tokiuose pasakymuose yra, bet tik tuo požiūriu, kad dešiniesiems verta išplėsti savojo elektorato ribas. Tačiau čia jau patys konservatoriai turėtų spręsti ar jie pageidauja laidoti savo sunkiu darbu ankstesnės kadencijos metu labiausiai išsilavinusioje visuomenės dalyje susikurtą reputaciją ir jų atsinaujinimui būtiną jaunimo tarpe pagerintą įvaizdį. O liberalai, savo ruožtu, turėtų pamąstyti apie tai, kad vienos pagrindinių Lietuvos politinių partijų pastūmėjimas populizmo ir radikalaus moralizmo link darytų žalą valstybėje vyraujančiai žmogaus teisių ir laisvių sampratai, taigi, neturėtų būti siektinas.

Būtent didesnis pačių liberalų liberalumas galėtų padėti spręsti moralistinio konservatorių radikalumo problemą. Šiuo metu matome kiek paradoksalią situaciją, kai nuo konservatorių kaip įmanydami atsisieti mėginantys liberalai patys oponuoja tai Tėvynės sąjungos politikai, kuria pastaroji nuo jų ir skiriasi. Todėl liberalai turėtų apsispręsti ar jie nori būti politiškai identiški konservatoriams ir likti jų šešėlyje, ar visgi nori turėti kažkokią savastį. Ir tokiu atveju belieka paklausti patiems savęs, kurį variantą rinktis: konservatorių radikalumo ar didesnio jų pačių liberalumo.

Kadangi, kaip buvo minėta, pirmasis neturėtų būti priimtinas nei vieniems, nei kitiems liberalai turėtų išeiti į viešumą su aiškia žinute dėl paramos toms teisėms ir laisvėms, kurių remti nesiryžta konservatoriai. Ir tą Liberalų sąjūdis turėtų daryti nepaisydamas populiariosios viešosios nuomonės. Tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad patys liberalai prisilaiko tam tikro populizmo ir tų jiems gerai žinomų visuomenėje vyraujančių pažiūrų prisibijo bei tesugeba paremti tik homoseksualų partnerystę visą kitą vertybinę politiką suvedant į oponavimą konservatorių iniciatyvoms.

Taigi, nors krikščionys demokratai užsiima saviplaka dėl tariamo Tėvynės sąjungos liberalumo, dar visai neaišku, kas iš tiesų sėdi ne savo rogėse. O tokiu būdu iškreipiant Lietuvos politinį spektrą galimai prisidedama ir prie pastaruoju metu stebimų nepageidaujamų sprendimų ribojant žmonių laisves priėmimo. Bet kuriuo atveju tai konservatorių veiksmų nepateisina, be to ir paaiškina tik dalį jų. Tačiau visa tai yra papildoma dimensija tų sprendimų prielaidų ir susiklosčiusios politinės situacijos analizei, kuri tam tikras išvadas daryti turėtų padėti ne tik konservatoriams, bet ir liberalams.

Parašykite komentarą