Euras: sąžiningai apie tai ar Lietuvai jo reikia

Euras: sąžiningai apie tai ar Lietuvai jo reikia

Estija prie Euro zonos prisijungė 2011 m., o Latvija Europos Komisijai paskelbus teigiamas išvadas dėl stojimo į euro klubą kriterijų tenkinimo jos nare taps jau nuo kitų metų pradžios. Lietuva lieka vienintele iš Baltijos šalių, vis dar neturinčia bendrosios Europos Sąjungos valiutos. Žiniasklaida skelbia, kad kaimyninėje Latvijoje skeptiškai galimybę prisijungti prie Euro zonos vertinančių žmonių gretos yra gausesnės nei tų, kurie to pageidauja. Jei pavyks laikytis numatyto plano įsivesti eurą jau 2015 m., netrukus tokį pat klausimą bus mėginama eskaluoti ir čia, Lietuvoje. Todėl verta užbėgti įvykiams už akių ir skaitytojams išdėstyti argumentus tiek už, tiek prieš (o tokių taip pat yra) euro įvedimą nelaukiant, kol visuomenė bus dezinformuota įvairių interesų grupių.

Perskaitę šį straipsnį skaitytojai euro įvedimo klausimu turėtų būti pajėgūs pasidaryti kiekvienas savo išvadas ir, dar svarbiau, gebėti tas išvadas pagrįsti kažkuo daugiau nei skalbimo milteliai ar bambalis alaus (jaunesniam ir galimai kontekste prasčiau besiorientuojančiam skaitytojui – tai nuoroda į balsavusiųjų papirkinėjimą stojimo į Europos Sąjungą referendumo metu).

Dalyvaujant įvairiose diskusijose šiuo klausimu tenka pastebėti, kad euro esmės neperkanda net ir ganėtinai išsilavinę žmonės. Tai nereiškia, kad jie jam būtinai prieštarauja. Tai reiškia, kad net ir palaikydami šį strateginį Lietuvos siekį dažnai žmonės eurui priskiria nepelnytus privalumus ir mato priežastinius ryšius ten, kur jų realiai nėra. Na, o kritikai juo labiau linkę priskirti europinei valiutai visai ne jos sąlygojamus trūkumus.

Todėl galima tik pasidžiaugti, kad Vyriausybė atsisako referendumo euro įvedimo klausimu idėjos. Oficialiai motyvuojama tuo, kad prisijungti prie Euro zonos Lietuva įsipareigojo dar stodama į Europos Sąjungą (tai numatyta stojimo sutartyje), o toks žingsnis gavo pritarimą tąkart surengtame ir absoliutaus visuomenės palaikymo sulaukusiame referendume. Realiai, jei galėtų tikėtis racionalaus sprendimo ir neskausmingos, visuomenės neskaldančios, diskusijos, greičiausiai referendumą valdžia surengtų ir vėl vien tam, kad būtų mažiau badymo pirštais ir kritikos esą neįsiklausoma į gyventojų nuomonę, o mūsų sprendimas taptų labiau legitimus.

Tačiau Visagino atominės elektrinės klausimu gyventojai jau pademonstravo labai ribotą savo nuovoką, todėl turbūt tiesiog nelinkstama rizikuoti. Ir gerai. Eksperto kompetencijos reikalaujančius klausimus ir palikime ekspertams. Fobijomis, dezinformacija ar pykčiu valdantiesiems grįstas sprendimas referendume nėra demokratija. Tai – loterija, kurioje dalyvaujant įvairioms interesų grupėms lošiama iš visos valstybės ateities.

Prieš leidžiantis į argumentus reikia iš anksto atvėsinti entuziazmą tų žmonių, kurie mano, kad euras yra visų jų ar mūsų šalies problemų panacėja. Taip nėra, gyvenimas prisijungus prie Euro zonos Lietuvoje staiga tikrai nepasikeis, kaip jis pernakt nepasikeitė ir mums tapus ES nariais. Tokių pokyčių besitikinčius skaitytojus reikia nuliūdinti – kone vienintelė galimybė iš esmės ir staiga pakeisti savo gyvenimo kokybę yra emigracija. Visiems likusiems, kurie supranta, kad valstybės ir jos gyventojų gerovę galima sukurti tik kantriu kryptingu darbu ilgalaikėje perspektyvoje, verta likti ir dirbti Lietuvoje. Euro įvedimas yra tik viena iš pakopų, kuria galime palypėti žengdami į priekį Lietuvos vystymosi keliu.

Klaidos argumentuojant „Už

Kaip minėta, diskusijose apie tai ar Lietuvai verta įsivesta eurą dažnai pasigirsta klaidingi argumentai. Yra trys pagrindiniai „nesusipratimai“ euro klausimu, kai agituojama „Už“:

  • „esame įsipareigoję įsivesti eurą stojimo į ES sutartyje“;
  • „eurą turi Estija ir Latvija, negalime likti vieninteliai jo neturintys Baltijos šalyse“;
  • „litas jau dabar pririštas prie euro, tad mums nėra naudinga likti už Euro zonos ribų ir neturėti galimybės dalyvauti sprendimų, nuo kurių vis tiek esame priklausomi, priėmime“.

Tai nėra klaidingi teiginiai, tačiau kartu tai koziriai žmonių, kurie remia euro įvedimo Lietuvoje idėją, bet tingi arba nepajėgia gilintis į tos valiutos teikiamų privalumų esmę ir eina lengviausiu keliu pasirinkdami primityvius paviršutiniškus argumentus. Šie argumentai iš pažiūros atrodo pagrindžiantys palaikomą siekį, tačiau kritiškai mąstančio žmogaus jie galėtų būti nesunkiai atmesti kaip neįtikinantys ar nepakankami.

Tai šiek tiek primena situaciją, kai vaikai auklėjami kalant jiems į galvą tokias frazes kaip „būk doras arba Dievas tave nubaus“ ar „Kalėdų Senelis neatneš dovanų“. Tol, kol vaikas tokį suaugusiojo argumentą priima už gryną pinigą, jis veikia. Bet statydami realiai teigiamą mintį („reikia būti doru“) ant klaidingos prielaidos („Dievas/Kalėdų Senelis egzistuoja“) mes rizikuojame, kad vieną dieną tas vaikas ėmęs kvestionuoti prielaidą ir padaręs teisingą išvadą dėl jos klaidingumo kartu kvestionuos ir ant jos pastatytą visiškai teisingą tikslą ugdyti jį kaip dorą pilietį. Taip ir čia, argumentuodami euro įvedimo siekį ne visai racionaliais teiginiais rizikuojame, kad tų teiginių trūkumus suvokusi visuomenė nepelnytai atmes ir pačią euro idėją.

Visus tris argumentus galima nesunkiai atremti.

Taip, mes esame įsipareigoję įsivesti eurą stojimo į ES sutartyje, tačiau norėdami galime nesunkiai tokius įsipareigojimus apeiti. Tą sėkmingai daro Švedija, kuri tiesiog sąmoningai nuolat šiek tiek netenkina Mastrichto kriterijų, būtinų norint įstoti į euro klubą. Todėl norėdami rinktis, galime tai daryti. Be to toks teiginys esą mes privalome įsivesti eurą nepriklausomai nuo mūsų noro sudaro prielaidas mūsų politikams vengti atsakomybės vaizduojant, kad jie gal ir mėgintų teirautis visuomenės nuomonės, bet to padaryti negali. Vietoje to, reikėtų aiškiai ir drąsiai pasakyti, kad euras – tai mūsų strateginis tikslas, kurio ryžtingai siekiame. Būtų ir nuoširdu, ir nepaliktų abejojančių, kad eurą įsivedėme ne todėl, jog „reikia“ (kažkas to iš mūsų reikalauja), bet todėl, kad to patys norime ir tai buvo padaryta mūsų pačių, o ne kažkieno iš šalies primesta valia.

Antra, taip, Estija ir Latvija prisijungė prie Euro zonos. Tačiau tai dar nereiškia, kad mes turime jas kopijuoti. Galbūt jos padarė klaidą? Realiai tokiu atveju turėtume sekti logine grandine toliau ir imti savęs klausti, o kodėl mūsų kaimynai taip nusprendė ir kodėl mes neturėtume likti už per globalius vandenis plaukiančio Euro zonos laivo borto. Tik atsakę į šį klausimą rasime tikrąją objektyvią argumentaciją.

Galiausiai, tiesa, kad litas yra pririštas prie euro ir mus įtakoja Europos Centrinio Banko sprendimai, kurių negalime paveikti nebūdami Euro zonos nariais. Tačiau toks argumentas vietoje to, kad atsakytų gyventojams į jiems rūpimus klausimus, jų sukelia tik dar daugiau. Pavyzdžiui, tai galbūt galime nuo euro atsisieti ir pririšti litą prie kitos valiutos? O gal galime leisti jo kursui laisvai dreifuoti? Nesvarbu, jei klausimai pasirodytų absurdiški ekonomistui, kuris pasakytų, kad Lietuvai naudinga turėti valiutą, kurios kursas yra stabilus pagrindinės mūsų užsienio prekybos rinkos atžvilgiu ar kad geriau nesudaryti politikams galimybių spausdinti pinigus taip kėsinantis į gyventojų santaupų vertę, ir pan. Eilinis žmogus visai neprivalo turėti atsakymų į šiuos klausimus. Tai valstybės pareiga jam juos pateikti. Tačiau minėtas argumentas šios užduoties neatlieka.

Tikrieji „Už“

Vis dėlto, realių euro naudą pagrindžiančių argumentų netrūksta. Šią naudą galima nagrinėti dviem aspektais – ekonominiu ir geopolitiniu. Pastarasis yra sunkiau pamatuojamas ir dėl to sunkiau suvokiamas eiliniam gyventojui, tačiau tai nereiškia, kad nesvarbus. Eurą galima vertinti ir kaip Lietuvos siekį toliau užtvirtinti savo integraciją provakarietiškose struktūrose šitokiu būdu deklaruojant aiškią Lietuvos priklausomumo pasirinktai „interesų zonai“ viziją.

Be euro Lietuvoje turime dar bent kelis projektus, kurie lygiai taip pat vertintini ne vien ekonominiu, bet ir politiniu požiūriu. Tai Visagino atominė elektrinė, į kurios kaštus kaip visiškai pagrįsta turėtų būti įskaičiuota energetinės nepriklausomybės kainos dedamoji. O taip pat „Rail Baltica“ geležinkelio vėžė, kuri nepriklausomai nuo projekto ekonominio pagrįstumo mums užtikrina susisiekimą geležinkeliu su Vakarų Europa. Todėl ir eurą reikia vertinti ne tik ekonominių skaičių pagrindais. Kaip bebūtų, kadangi visuomenę būtent ekonominiai argumentai įtikina geriausiai, prie jų ir pereikime.

Pagrindiniai ekonominiai argumentai, kodėl turėtume įsivesti eurą – tai valiutos vertės ir kainų stabilumas bei pigesnis skolinimasis tarptautinėse rinkose. Valiutos vertės stabilumas apsaugo gyventojų santaupas ir sudaro palankesnę terpę verslui kurti. O vien pigesnis skolinimasis turi tokį ekonominės naudos potencialą, kuris galėtų kompensuoti visą numatomo Lietuvos indėlio į euro zonos pagalbos fondą metinį įnašą. Kaip dėsto vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, Latvija euro naudą patiria dar net nebūdama Euro zonos nare. Vien tik paaiškėjus, kad ji tenkina visus Mastrichto kriterijus, iki tol su atitinkamu Lietuvos rodikliu koreliavusi Latvijos skolinimosi kaina krito. Pritaikius skirtumą Lietuvos finansiniam kontekstui tai mums galėtų reikšti 340 sutaupytų mln. litų vidutiniškai kasmet.

Valstybės skolinimosi palūkanų norma

Euras yra ekonomiškai naudingas ir tuo, kad teigiamai veikia užsienio investicijų dinamiką. Tiesa, euro nereikėtų laikyti proaktyvia investicijų pritraukimo priemone. Remiantis Estijos patirtimi, investicijų srautui euro įtaka bent kol kas buvo nežymi. Tačiau reikėtų įvertinti tai, kad bet kuriuo atveju euras yra privalumas užsienio investuotojų akyse ir jo įvedimas Lietuvoje padėtų mums išvengti situacijos, kai liktume „izoliuoti“ regione. T.y. euras savaime nėra esminis veiksnys konkurencijoje dėl užsienio investicijų, tačiau jo nebuvimas kai regione kitos šalys eurą turi (prisiminkime, kad liekame vieninteliai jo neturintys Baltijos šalyse) yra laikytinas trūkumu. Todėl visų pirma į tai ir galime žiūrėti kaip į to trūkumo pašalinimą.

Naudingas euras ir turizmo sektoriui. Keliaujantys žmonės suinteresuoti rinktis tuos kraštus, kuriuose išvengs valiutos konvertavimo išlaidų ir nepatogumo tai daryti apskritai, kuriuose jiems bus lengviau palyginti paslaugų kainas ir t.t. Panašūs principai galioja ir kalbant apie paslaugų, pavyzdžiui, medicinos, eksportą. Valiutos konvertavimo išlaidų panaikinimas aktualus ne tik turistams, bet ir privačiam sektoriui, turinčiam komercinių santykių su pagrindine Lietuvos užsienio prekybos partnere – Euro zona.

Reikia tikėtis, kad ateityje Euro zonoje bus gerokai griežčiau žiūrima į konvergencijos kriterijų (visų pirma į valstybės skolos ir biudžeto deficito) ilgalaikį nesilaikymą. Tokia politika būtų papildomas saugiklis, kad ir Lietuvoje išlaikysime finansinį tvarumą. Žinoma, tam pakankama ir atitinkama valia nacionalinėje politikoje. Visgi, matant, kokie populistai sugeba patekti į mūsų valdžią, papildoma paskata laikytis finansų drausmės leis mums visiems miegoti kiek ramiau.

Tikri ir tariami argumentai „Prieš“

Be minėtų euro privalumų galima įžvelgti tam tikrus jį lydinčius trūkumus. Šie trūkumai sąlygojami ne paties euro kaip valiutos, bet narystės Euro zonoje. Priklausydami Euro zonai lygiai kaip ir priklausydami Europos Sąjungai deleguojame dalį savo suvereniteto europinėms struktūroms. Žinoma, proporcingai jį deleguoja ir kitos šalys-narės.&nbsp;</div><div style=“text-align: justify;“><br /></div><div style=“text-align: justify;“>Jau buvo minėta, kad Lietuvai yra paranku išlaikyti savos valiutos kurso stabilumą pagrindinės jos užsienio prekybos rinkos atžvilgiu. Todėl matematika labai paprasta. Jei į klausimą „Ar verta litą išlaikyti surištą su euru?“ atsakome teigiamai, o būtent taip mes ir atsakome, tuomet natūraliai seka kitas klausimas: „Ar dėl to patiriant priklausomybę nuo ECB sprendimų nevertėtų prisijungti prie Euro zonos ir turėti galimybę dalyvauti tų sprendimų priėmime?“ Akivaizdu, kad atsakymas ir į šį klausimas yra taip pat teigiamas.

Ekonomiškai narystė Euro zonoje šiuo metu pareikalaus iš Lietuvos maždaug 800 mln. litų per trejus metus. Suma nėra maža ir galėtų būti investuota Lietuvoje, tačiau reikia turėti omenyje, kad ekonominė Lietuvos sprendimo prisijungti nauda bus pajėgi šį įnašą į Euro zonos pagalbos fondą kompensuoti. Įnašo dydis laike turėtų kisti pagal Euro zonos šalių narių ekonomines realijas. Atsižvelgiant į tai, kad pietų Europos regiono krizė slopsta, o į fondą tikimasi surinkti baigtinę lėšų sumą, galime tikėtis, kad ir įnašas su laiku ims atitinkamai trauktis ar papildomų indėlių poreikis apskritai išnyks, tuo tarpu euro naudos vaisius raškysime kasmet iš naujo.

O kol kas reikia konstatuoti, kad Euro zona yra grįsta solidarumu. Nauda, kurią gauname, iš dalies tuo solidarumu yra garantuota. Pavyzdžiui, rinkos labiau pasitiki Latvijos galimybėmis grąžinti skolą jau vien todėl, kad ji netrukus priklausys šalių grupei, tarp kurių yra tokie už Latvijos skolą tiesiogiai ar netiesiogiai laiduosiantys savo ekonomikos konkurencingumą ir patvarumą įrodę gigantai kaip Vokietija. Taigi, siekdami naudos turime solidariai prisiimti ir savo atsakomybės dalį bei nerankioti vyšnių nuo europinio torto.

Ne mažiau svarbu, kad nelaimės atveju tas paramos fondas būtų panaudotas ir Lietuvai gelbėti. Jei tokia galimybė neatrodo reali, prisiminkime, kad 2009 m. Lietuvos bankroto tikimybė viršijo 30 proc., o Latvijai prireikė TVF pagalbos.

Yra siūlančių neskubėti su sprendimu ir pasiekus Mastrichto kriterijų ribą palūkėti kol Euro zona išsispręs savo problemas. Būtų galima leisti pietiečiams išsilaižyti savo ekonominės krizės paliktas ir vis dar atviras žaizdas. Tačiau tokioms besivystančioms ekonomikoms, tarp kurių patenka tiek Lietuva, tiek likusios Baltijos valstybės, sunku pasiekti konvergencijos kriterijų lygį ir juo labiau jį kontroliuoti. Tai puikiai atspindi tas faktas, jog Estija infliacijos kriterijų tenkino tik krizės įkarštyje smukus šalies pajamoms ir vidaus vartojimui. Pasinaudojusi proga ta šalis įstojo į euro klubą, o visai netrukus po to jos infliacija vėl pakilo tiek, kad kriterijaus Estija nebeatitiktų ir šiandien į Euro zoną priimta nebūtų. Todėl ir mes turėtume pasinaudoti pirma pasitaikiusia proga, nes kartą ji mums jau išsprūdo iš rankų (2006 m. infliacijos kriterijų viršijome vos 0,1 proc.). Negalime leisti, kad tai nutiktų vėl.

Euras ir infliacija

Euro oponentų stovykloje sklando ir keletas klaidingai euro įtaką interpretuojančių mitų. Tipinis pavyzdys galėtų būti baksnojimas į pietų Europos šalis aiškinant, kad „štai prie ko jas privedė euras“. Vis dėlto, euras čia niekuo dėtas. Euras suteikia tam tikrus privalumus, tačiau negali atsverti nacionalinės politikos klaidų. Juk lygiai taip pat galėtume lyginti ir Vokietiją bei J. Karalystę ar rasti kitų pavienių kažkuriai iš pozicijų palankių pavyzdžių.

Nagrinėdami Graikijos pavyzdį matytume, kad ši šalis nuo pat įstojimo į ES (1981 m.) taip niekada ir netenkino tuo metu dar nei neegzistavusio 3 proc. BVP biudžeto deficito Mastrichto kriterijaus. Nepriklausomai nuo ekonominio laikmečio, t.y. net ir ekonominio pakilimo metu, Graikija sėkmingai nėrė dugnan ir visiškai neaišku kokiais sumetimais buvo priimta į Euro zoną. Tad nereikia stabėtis, kad atkakliai ir kryptingai velniop ėjusi šalis, ten anksčiau ar vėliau sėkmingai ir nuėjo. Visgi, ačiū eurui, Graikija šiandien yra bankrutavusi tik de facto, bet ne de jure, o jos gyventojai gali tikėtis, kad duonos kaina nepadidės 10 kartų per naktį.

Infliacija Graikijoje

Kitas baubas, kuriuo mus gąsdina, tai kainos. Bandoma įtikinti visuomenę esą įsivedus eurą jos smarkiai išaugs, pataps europinėmis, kai tuo tarpu atlyginimai liks lietuviški. Per daug nesiplėtojant galima priminti, kad Estijoje euro įtaka kainų lygiui per pirmuosius tris mėnesius po euro įvedimo tesudarė 0,2-0,3 proc., kai tuo tarpu bendras (metinis) infliacijos lygis šalyje siekė apie 4 proc. Taigi, tai tėra ekonominių mažaraščių ir nuolat taupyti priverstų žmonių bauginimo priemonė, bet ne realiai egzistuojanti problema.

Sprendimas straipsnio antraštėje iškelto klausimo – ar verta Lietuvai įsivesti eurą – atžvilgiu iki šių eilučių nukeliavusiam skaitytojui jau turėtų pirštis savaime. Euro trūkumai yra nebent tokie, kad sukuria mums tam tikrus įsipareigojimus savo Europos kolegų atžvilgiu ir priverčia veikti solidariai. Tuo nepatenkinti žmonės galėtų prisiminti, kad be tokio pat požiūrio iš turtingesnių ES šalių šiandien mes neturėtume jų milijardais mums skiriamos paramos. Tad vargu ar turime kuo skųstis. Tuo tarpu euro privalumus galima įžvelgti tiek ekonominėje naudoje, tiek strateginių geopolitinių Lietuvos tikslų atžvilgiu.

Suprantama, kad be loginių argumentų dalis žmonių sprendžia remdamiesi ir subjektyviais sentimentais. Visgi, juk kalbame apie litą, mūsų nacionalinę valiutą. Šie sentimentai nesvetimi ir straipsnio autoriui. Tačiau, tautiečiai, atminkite – Vytis niekur nepradings, jį matysime ant lietuviškų euro monetų. Na, o pakeliui į dar glaudesnį Europos šalių būrį sentimentų lito atžvilgiu turintiems žmonėms kartu belieka palinkėti pradėti užsiimti numizmatika ir savo monetų kolekcijas papildyti lietuviškomis.

Parašykite komentarą