Verslas – tai blogis, su kuriuo reikia kovoti

Verslas – tai blogis, su kuriuo reikia kovoti

Na, arba bent jau toks įspūdis susidaro remiantis Lietuvos socialdemokratų politika.

Nepaisant to, kad po nepriklausomybės atgavimo nepavyko išvengti tam tikrų nesusipratimų perskirstant iki tol valstybiniu buvusį turtą, o tuometinė nomenklatūra sugebėjo išlaikyti pozicijas ir adaptuotis prie pasikeitusių aplinkybių bei toliau įtakoti valstybės gyvenimą, pažvelgus iš ilgalaikės perspektyvos galime daryti išvadą, kad Lietuva ganėtinai sėkmingai persiorientavo nuo planinės prie laisvos rinkos ekonomikos. Bent jau jei palyginsime su kitomis tuometinėmis sovietinėmis respublikomis. Nusileidžiame tik Estijai, bet ir tai ne taip smarkiai, kaip kartais atrodo dėl ganėtinai kokybiškų mūsų kaimynų viešųjų ryšių ir saviplakos, kurios pagalba tą skirtumą patys hiperbolizuojame. Deja, kai kurie tų laikų tarybiniai dinozaurai, mūsų visų nelaimei, šiandien einantys aukštas pareigas valstybėje, persiorientuoti nesugebėjo ir tebegyvena sovietinių lozungų ir nuostatų pasaulyje.

Tokioms Grūto parko ekspozicijos per klaidą išvengusioms Lietuvos politikos relikvijoms atrodo, kad verslas – tai blogis, kuris „engia“ ir „išnaudoja“ žmogų, kitaip tariant, yra problemų, bet ne naudos ir galimybių šaltinis. Į privatų sektorių nusitaikę socialistai turbūt mieliau mokėtų pašalpas bedarbiams nei džiaugtųsi kuriamomis darbo vietomis bei valstybei mokamais mokesčiais. Turbūt mieliau pūstų valstybinį sektorių, kuriame Lietuvoje dirba dvigubai daugiau žmonių (30% visų užimtųjų) nei EBPO šalių vidurkis. Ir turbūt didintų verslo priklausomybę nuo valstybės lėšų užuot skatinus jį konkuruoti tarptautinėje rinkoje ar pritraukti privatų kapitalą šitokiu būdu priverčiant jį tobulėti vietoje to, kad stagnuotų ant garantuotų įplaukų iš valstybės adatos.

Socialistams tai yra paranku – kuo daugiau nuo valstybės (atlyginimų, pašalpų ir pan.) priklausomų žmonių ir kuo didesnė dalis verslo priklauso nuo valstybės subsidijų ar užsakymų, tuo didesnė jų galia. Socialistams iš principo nėra palankus laisvas, nepriklausomas ir savistovus žmogus, todėl ir jų motyvacija auginti stiprų vidurinįjį sluoksnį Lietuvos visuomenėje yra abejotina. To nepasakysi apie dešiniuosius (konservatorius ir liberalus), kuriems socialistų kaip blogybės suvokiamos savybės yra netgi vertybės, kartu nepaneigiančios ir individo atsakomybės.

Ekonominės santvarkos atveju nepageidautina nei planinė ekonomika, t.y. valstybės kišimasis visur, kur tik įmanoma, nei laukinis kapitalizmas, t.y. nevaržoma laisvė privačiam kapitalui. Tačiau, kalbant apie pirmąją, nesunku pastebėti, kad jei tik valstybė ima kištis į privataus sektoriaus miegamąjį, tik laiko klausimas, kada jame prasidės problemos. Pavyzdžių apstu ne tik remiantis sovietine istorija ar tokiais kraštutiniais kontrastais kaip Šiaurės ir Pietų Korėjos, bet ir kitur pasaulyje. Prisiminkime Kubą, vis labiau globaliai rinkai atsiveriančią Kiniją (o būtent tai ir skatina jos augimą). Štai, pavyzdžiui, socialistinėje Venesueloje žmonės dvi savaites turi laukti galimybės nusipirkti tualetinio popieriaus. Visai kaip senais gerais deficito laikais, ar ne? Ir spėkite, ką kaltina vietos valdžia. Ką gi daugiau, privatų sektorių. Nors vos atrišus jam rankas, jis bemat pasirūpintų, kad deficito problema virstų apsisprendimo „problema“ dėl pasiūlos įvairovės.

Planinė V. Andriukaičio ekonomika

Panašiu socializmu susigundė ir socialdemokratų sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Jau kurį laiką šis žmogus siekia medicinos sektoriaus reformų, neigiamai veikiančių privatųjį tos srities sektorių (įskaitant ir jo paslaugų eksportą) ir ribojančių gyventojų gydymo įstaigos (taigi, ir paslaugų kainos bei kokybės) pasirinkimą. Tačiau ministro taikiklyje – ne tik gydymo įstaigos, bet ir vaistinės. V. Andriukaitis skelbiaŠiandien yra tikras rinkos chaosas, kai vienoje vietoje susitelkia penkios ar septynios vaistinės, o kitur – nė vienos, arba vienuose miestuose pristeigta daug odontologijos kabinetų, o kituose žmonės priversti penkerius metus laukti eilėse dantų protezavimo.“

„Rinkos chaosas“? O gal visgi rinkos tvarka? Nors turbūt ministrui pati rinkos (laisvos) sąvoka yra nesukramtoma. Ministras apibrėžia dvi blogybes: a) „vienoje vietoje susitelkia penkios ar septynios vaistinės“ ir b) „kitur – nė vienos“.

Čia nelieka nieko kito kaip tik grįžti prie rinkos dėsnių pradmenų aiškinimo: joks verslas nesikuria ten, kur jam nuostolinga. Taigi, jei vietovėje veikia aibė vaistinių, matyt, joms tai apsimoka, nes yra pakankama paklausa. Priešingu atveju „per didelis“ jų skaičius būtų tik laikinai, kol silpniausiems rinkos žaidėjams neatlaikius konkurencijos tektų trauktis ir situacija (t.y. šiuo atveju vaistinių skaičius) normalizuotųsi. Na, o didelis vaistinių skaičius reiškia ir atitinkamą pirkėjų galimybę rinktis bei pardavėjų konkurenciją, kas klientui yra visada tik į naudą. Todėl sunku pasakyti, kuo pasiūlos įvairovė galėtų būti ministrui nepriimtina.

Dėl tos pačios priežasties kai kur pasiūlos gali ir visai nebūti, nes paklausos nėra arba ji per maža veiklai palaikyti. Tokiu atveju, jei pasiūla yra socialiai svarbi, jos užtikrinimu gali pasirūpinti valstybė savo sąskaita (realiai, mūsų visų sąskaita). Tačiau manyti, kad verslas užsiims labdara ar juo labiau to iš jo reikalauti būtų tiesiog kvaila, nes tai prieštarauja pačiai verslo logikai. Taigi, ministro komentarai tarsi ir perša išvadą, kad vienur verslą reikėtų dirbtinai riboti, o kitur jį prievartauti. Jei ketinama tam skirti valstybės subsidijas investuojant į paslaugų kokybę ir tam yra realus poreikis, tebūnie. Priešingu atveju teks patirti fiasko ir sėsti prie ekonomikos vadovėlio į tą patį suolą, kuriame šiuo metu pasodinta kita socialdemokratė – ūkio ministrė Birutė Vėsaitė.

Socialdemokratų reformos

Svarbiausia – žmogus

Vos prieš pusantro mėnesio interpeliacijos išvengusi Birutė Vėsaitė jos toliau atkakliai prašosi. Šįsyk, greičiausiai, prašymas liks išgirstas. Su Lietuvos interesais prasilenkiančius pareiškimus apie energetinę Lietuvos ateitį dariusi ir į valstybės valdomų įmonių valdybas vietoje politiškai nepriklausomų nepartinių žmonių savus partiečius socialdemokratus sodinti ėmusi ministrė apetitui augant kėsinasi ir į valstybinių „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ agentūrų postus.

Dar daugiau – bandoma į praktiką įvesti skaidrumą mažinančias viešųjų pirkimų praktikas. Tokios išvados priėjo ne tik opozicija ar valstybės Prezidentė, bet ir „Transparency International“ – tarptautinės su korupcija kovojančios organizacijos – Lietuvos padalinys. Kėsinamasi į tas sritis, kurios prieina prie Europos Sąjungos paramos lėšų. Todėl pagal bendrą vaizdą neatmestina galimybė, kad tokiu būdu socialdemokratai bando formuoti schemą ES lėšų „įsisavinimui“.

Argumentai „Versli Lietuva“ vadovo atleidimui yra absurdiški. Tačiau tai neturėtų kelti nuostabos, kadangi, skirtingai nei normaliu atveju, šįkart argumentai sekė sprendimą, o ne sprendimas buvo daromas remiantis objektyviais argumentais. T.y. pirmiau nuspręsta į pageidaujamą postą pastatyti savą statytinį, o po to ieškota preteksto tokius planus realizuoti. Kadangi „Versli Lietuva“ dirbo puikiai ir jokių realių priežasčių daryti tokį tiek neetišką, tiek iracionalų sprendimą, žinoma, nėra, tenka remtis teiginiais, kurie visuomenę ir juo labiau specialistus verčia tik traukyti pečiais.

Iš pradžių apeliuota į tai, kad, šiuo metu jau buvęs („abipusiu susitarimu“ postą palikęs) VšĮ „Verslios Lietuvos“ vadovas Paulius Lukauskas – iš emigracijos dirbti Lietuvai ankstesnės Vyriausybės kvietimu grįžęs profesionalas – apie penktadalį savo darbo laiko oficialiai (t.y. viešai tai deklaruodamas ir suderinęs su Vyriausybe) skiria kitoms veikloms. Visas į rezultatą, o ne procesą, orientuotas pasaulis vadovaujasi nuostata, kad rezultatą ir reikia vertinti pagal rezultatą, o ne pagal jam siekti sugaištą laiką. Bet ko čia stebėtis, socialistai niekada nebuvo orientuoti į veiklos efektyvumą. Darosi akivaizdu, kad socialdemokratams nėra suvokiama sąvoka „efektyvus“ ir „neefektyvus“ darbas/darbuotojas, jiems yra tik savi (t.y. geri) ir svetimi (t.y. tie, kuriuos reikia pakeisti – savais).

Dar įdomiau, kad pati ministrė B. Vėsaitė remdamasi savo pačios logika galėtų trauktis iš pareigų, nes taip pat vykdo keletą veiklų: „Ūkio ministrė, regis, pamiršo, kad taip pat turi antrą ir net ne šalutinį, o pagrindinį darbą, – ji yra Seimo narė. Ir savo pagrindinį darbą B. Vėsaitė atlieka labai atmestinai. 2013 m. jau įvyko 34 plenariniai Seimo posėdžiai. B. Vėsaitė dalyvavo tik 10 iš jų, arba, kitaip tariant, praleido daugiau nei du trečdalius posėdžių. B. Vėsaitė taip pat yra Seimo Ekonomikos komiteto narė ir net 9 parlamentinių ir tarpparlamentinių grupių narė. Galima įtarti, kad jose B. Vėsaitė taip pat yra reta viešnia.

Argumentacija bėgant laikui keitėsi. Specialistams ir šiaip sveiko proto nestokojantiems žmonėms ėmus aiškinti, kad p. P. Lukausko atleidimo priežastys yra absurdiškos, teko ieškoti kažko svaresnio. Sekėsi ne ką geriau, nes buvo mėginama teigti, jog „Verslios Lietuvos“ darbo rezultatai yra nepakankamai geri. Tačiau ir čia ministrės išvedžiojimai buvo greitai nugesinti išdėstant faktus: „Kaip rašo „Verslo žinios“, [Lietuvos] eksportas į prioritetines rinkas (Baltijos valstybes, Skandinavijos, ES, tradicines Rytų krypties rinkas) 2012 metais augo 14,3 proc. sparčiau, nei didėjo bendrasis eksportas, kai planuota, kad jis didės bent 10 proc. Lietuvos įmonėms surasta 25 proc. daugiau užsienio prekybos partnerių, nei planuota.“

Savo ministrę užuot pripažinęs akivaizdžią tiesą, kad pastaroji sėdi aiškiai ne savo rogėse, ėmė dangstyti ir premjeras Algirdas Butkevičius, nepaisant to, kad pats pripažino, jog nežino, kuo „Versli Lietuva“ užsiima. Tokiu būdu B. Vėsaitės ir Ūkio ministerijos klaidas jis verčia savo ir visos Vyriausybės klaidomis ir eilinį kartą demonstruoja, kad socialdemokratams melas yra visiškai priimtina veikimo forma. Atsižvelgiant į tai, kad pagal viešosios nuomonės apklausas B. Vėsaitė yra pati nepopuliariausia iš visų ministrų, toks susitapatinimas su jos sprendimais neišvengiamai įtakos ir nepelnytai avansu gautus kol kas dar aukštus Vyriausybės ir premjero reitingus.

Na, o apibendrinus socialdemokratų politiką galima drąsiai daryti išvadą, kad jiems jei kas ir svarbiausia, tai tikrai ne žmogus, bet nebent prastumti savus. Ką jie sėkmingai ir daro.

Tylėti nebegalima

Laimei, Lietuvoje egzistuoja ir kita politikos pusė, kuriai su sveiku protu kur kas labiau pakeliui. Reaguodami į sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio bandomas įdiegti reformas liberalai iniciavo peticiją „Teisė pasirinkti“, kurią iki gegužės vidurio pasirašė jau penki su puse tūkstančio ministro iniciatyvomis susirūpinusių Lietuvos piliečių (įskaitant ir šių eilučių autorių). Tuo tarpu liberalams į sveiką protą mėginant grąžinti, ironiška, sveikatos apsaugos ministrą, konservatoriai mėgina tramdyti įsismarkavusią ūkio ministrę B. Vėsaitę. Šešėlinės Vyriausybės premjeras A. Kubilius dėsto „Tai štai verslas labai aiškiai parodė, kad jam ne vis tiek, kad jis nesitaikstys su bandymais grįžti į neskaidrių metodų skirstant valstybės pinigus laikotarpį. Todėl B. Vėsaitės neteisingas elgesys su „Verslios Lietuvos“ vadovybe susidūrė su modernaus verslo pasipriešinimu. Grubiai atleidus poną Lukauską iš pareigų iš „Verslios Lietuvos“ valdybos narių atsistatydino ir žinomi verslininkai. Man tai pasirodė labai išraiškingas įvykis, rodantis, kad jau yra subrendusi kitokia verslo kultūra. Tokio verslo atstovai labai principingai ir karštai reaguoja į dabartinės valdžios veiksmus, primenančius ankstesnius laikus.

Iniciatyvos ėmėsi ne tik politikai, bet ir pilietiška mūsų visuomenės dalis. Spontaniškai gimusi kampanija „Šalin rankas nuo „Verslios Lietuvos“ susilaukė nemažo visuomenės palaikymo ir vos per keletą dienų virto gražia akcija, kulminavusia 635 balandžių skrydžiu prie Ūkio ministerijos. 635 balandžiai simbolizavo 635 įmones, kurioms VšĮ „Versli Lietuva“ padėjo pradėti savo veiklą.

Versli Lietuva

Belieka tik džiaugtis, kad Lietuvoje visuomenė darosi vis labiau pilietiška ir kad privatus sektorius viešajame padeda diegti tam tikrus kultūros standartus. Negalime tylėti ir toleruoti mums panosėje vykdomų nusikaltimų, jei ne teisine, tai moraline prasme. Ypač šiais technologijų laikais, kai informacijos sklaida yra itin patogi, tokias šunybes dera kelti aikštėn ir jas gerai įsidėmėti laukiant būsimų rinkimų.

Taigi, reikalaukime, kad socialdemokratai trauktų šalin rankas nuo verslios Lietuvos. Ir šiuo atveju kabutės visiškai nereikalingos, nes kalbame ne tik apie žlugdomos puikiai veikusios įstaigos pavadinimą. Kalbame apie Lietuvą, kurioje sudaromos palankios ir sąžiningos sąlygos realizuoti savo idėjas kuriant darbo vietas ir mokant valstybei mokesčius, vertinama žmogaus kompetencija bei jo darbo efektyvumas ir nėra vietos korupcijai – verslią Lietuvą.

Parašykite komentarą