Reikia pinigų, darbo nesiūlyti

Reikia pinigų, darbo nesiūlyti

Dirbanti ir kurianti mūsų visuomenės dalis išlaiko ne tik save, bet ir tuos, kurie prie jos produktyvumo neprisideda. Dalis nedirba, nes objektyviai negali – dėl padėties darbo rinkoje negali rasti darbo, nors nuoširdžiai mėgina. Tokių žmonių nevalia smerkti, Lietuvos ūkis dar vis laižosi žaizdas po ekonominės krizės. Be to absoliutus užimtumas yra labiau teorinė utopija, sutinkama nebent tokių populistų kaip Darbo partija rinkiminėse programose (pastarieji žadėjo „baigti spręsti nedarbo problemą“ iki šių metų pabaigos, kad ir ką tokie užmojai reikštų praktiškai) nei praktinė realybė, o ir darbo rinkai, t.y. verslui, laisvos darbo jėgos stygius yra žalingas. Todėl galima sutikti, kad tam tikras nedarbo lygis valstybėje bus net ir jos ekonominio klestėjimo metu, o žmonėms, negalintiems įsidarbinti dėl pateisinamų priežasčių, verta ir reikia padėti. Tai mūsų, kaip solidarios ir atsakingos visuomenės, pareiga.

Tačiau ne visi bedarbiai ir, tikėtina, pakankamai žymi jų dalis, gyvena iš pašalpų jų padėtį veikiant, vaizdžiai tariant, force majeure aplinkybėms. Daugelis jų nėra suinteresuoti įsidarbinti dėl įvairiausių priežasčių: tingi kažką keisti savo gyvenime, pavyzdžiui, kvalifikaciją; puikiai laikosi ir parazituodami visuomenės sąskaita gyvendami iš valstybės pašalpų; turi nelegalų darbą ir jų nedarbas yra tik fiktyvus papildomoms jiems nepriklausančioms pajamoms gauti ir t.t. Tokius paprastumo dėlei vienu žodžiu taip ir pavadinkime – pašalpiniais. Akivaizdu, kad ši sąvoka neapima anksčiau nupasakotų asmenų, kuriems bedarbio pašalpa yra objektyviai būtina bent minimaliai oriam gyvenimui palaikyti.

Apibrėžus šias dvi bedarbių kategorijas galime teigti, kad nedarbo problemos sprendimas yra trejopas. Visų pirma svarbus valstybės ūkio augimas ir ekonominis potencialas tas darbo vietas jo stokojantiems asmenims apskritai pasiūlyti. Antra, ne mažiau svarbu ruošti tokią darbo jėgą, kuri bus darbo rinkai patraukli ir reikalinga (ne tik šiandien, bet ir ateityje), t.y. spręsti struktūrinio nedarbo problemą. Šios sąlygos yra būtinos, bet vis dar nepakankamos, kadangi dalis nedarbo yra sąlygotas subjektyvių aplinkybių. Paprasčiau kalbant – bent iš dalies sąmoningo paties asmens pasirinkimo nedirbti. Todėl trečioji sprendimo dedamoji yra demotyvacinės nedarbo mažinimo priemonės, kurių pagalba asmens atsisakymas dirbti jam kainuotų tiesiog per daug, kad tokia mintis pasirodytų patraukli, ir apskritai būtų smerktinas visuomenės akyse pagal joje vyraujančias vertybines nuostatas. Nedarbystė (nepainioti su bedarbyste) turi tapti prabanga ir gėda.

Viena veiksmingiausių motyvacijos dirbti skatinimo formų yra skirtumo tarp vidutinio (ir/ar minimalaus) atlyginimo rinkoje ir bedarbio pašalpos didinimas. Svarbu, kad gaudamas atlyginimą už sąžiningai atliekamą darbą žmogus galėtų sau leisti ne tik būtinas, bet ir tam tikras prabangos išlaidas. O suteikiamos pašalpos užtikrintų tik minimalų orumą ir bazinį gyvenimo kokybės „paketą“ tokiu būdu asmens nepaliekant likimo valiai, tačiau kartu ir duodant suprasti: nori gyventi pagal savo ambicijas – dirbk ir užsidirbk.

Tą skirtumą galima didinti dviem būdais: mažinant pašalpas arba didinant atlyginimus. Tačiau bedarbio pašalpos Lietuvoje ir taip ganėtinai mažos atsižvelgiant į jų suteikiamą perkamąją galią, todėl toks sprendimas tinka tik lazdą perlenkusioms ir pernelyg jas išpūtusioms, pvz., Vakarų Europos šalims, bet ne mums. Tuo tarpu atlyginimų didinimas yra ilgalaikis sprendimas, susijęs su bendru valstybės ūkio augimu ir tikrai nėra spręstinas populistiniu ir darbo vietų kūrimui tik žalingu minimalaus mėnesinio atlyginimo kėlimu.

Pašalpos ir atlyginimų dydžių santykio atžvilgiu priėjus aklavietę belieka ieškoti kitų motyvacijos rinktis darbą vietoje pašalpos galimybių. Todėl svarstytinas variantas nustoti dalinti pašalpas už dyką. Tai nėra nauja idėja, ji bent iš dalies jau buvo įgyvendinama reikalaujant bedarbio pašalpas gaunančius asmenis už jas atidirbti viešuosius darbus. Tokia sistema atrodytų teisinga, tačiau ji sulaukė nemažo pasipriešinimo apeliuojant į tai, kad LR Konstitucija (52 str.) užtikrina socialinę paramą nedarbo atvejais, o prievartinį darbą ji draudžia (48 str.). Tačiau, kaip teisingai pastebėjo prieš daugiau nei du mėnesius vykusios „Užkalnio 5“ laidos (iš kurios, beje, ir pasiskolintas „nedarbystės“ terminas) dalyvis, yra blogai, kai nedarbo atvejai virsta gyvensena, be to Konstitucija nenumato, kokiu pavidalu ta socialinė parama gali būti teikiama. Taigi, teikime šią paramą galimybe dirbti ir užsidirbti, o ne pinigine išraiška tiesiogiai.

Tačiau galbūt verta žengti dar toliau ir apskritai naikinti bedarbio pašalpos sąvoką. Padarykime taip, kad nedarbas neegzistuotų, egzistuotų tik savarankiškas ir atitinkamai motyvuojančiai apmokamas darbas bei socialinis darbas, kurio apmokėjimas atitiktų dabar teikiamas bedarbio pašalpas. Tokio darbo krūvis ir trukmė būtų pastarosioms adekvatus.

Socialinis darbas galėtų būti siūlomas visais atvejais, kai žmogaus, užsiregistravusio Darbo biržoje, negalima įdarbinti privačiame sektoriuje arba viešajame pagal realų poreikį. Toks darbas, nesant geresnių alternatyvų, galėtų būti primityvus ir menkavertis, nereikalaujantis specialios kvalifikacijos, kurį galėtų atlikti bet kuris darbo neturintis žmogus: sniego kasimas kiemuose žiemą, lapų grėbimas rudenį, žolės pjovimas vasarą ir pan. Net jei ir siektina tokią darbo jėgą panaudoti prasmingai, čia svarbus ne tokiu būdu sukuriamas produktas, kadangi dalinant pašalpas jo vis tiek nėra, bet pats principas, kad valstybės pinigai būtų ne duodami, bet uždirbami.

Viso to nauda yra keleriopa. Visų pirma skatinama atsisakyti išlaikytinių mentaliteto ir verčiama imtis atsakomybės už save bei norint kažką gauti už tai dirbti. Antra, mažėja motyvacija būti etatiniu bedarbiu, kadangi buvimas bedarbiu nebereiškia nemokamų pajamų. Anksčiau ar vėliau toks žmogus nuspręs, kad verčiau imtis normalaus darbo ir gauti normalų atlyginimą. Dar gi tokiu būdu gaunama tebūnie menka, bet šiokia tokia nauda. Net ir menkai motyvuota, bet tokio masto darbo jėga turėtų būti pajėgi nuveikti šį tą apčiuopiamo. Galiausiai, tampa kur kas kebliau dirbti neoficialiai nemokant valstybei mokesčių ir tuo pačiu siurbiant iš jos pašalpas – dėl poreikio dirbti ir tam reikalingo laiko sunkiau atlikti užduotis šešėliniame darbe.

Žinoma, socialiai įdarbintas asmuo nebūtų laikomas jo nedarbo problemos sprendimu. Darbo birža ir toliau turėtų būti suinteresuota aktyviai veikti tam, kad toks žmogus kuo skubiau iš socialinio būtų perkeltas į privatų sektorių ir kurtų rinkoje paklausų produktą. Tačiau šis sprendimas galėtų būti ganėtinai veiksmingas motyvacine prasme ir, kas ne mažiau svarbu, skirtingai nei dažnai nutinka įsijautus į romantiškąjį „kaip aš viską pakeisčiau, jei būčiau valstybės premjeras“ vaidmenį, neprasilenkia su valstybės galimybėmis, kadangi nereikalauja papildomų išlaidų (tiesiog vienos išlaidos verčiamos kitomis – pašalpa tampa atlyginimu).

Norėdami Lietuvoje matyti konkurencingą ir pažangią visuomenę kaip valstybė turime investuoti į dirbantį ir kuriantį žmogų ir skatinti rinktis būtent tokį gyvenimo kelią. Ši idėja nėra vienintelė, galinti tam pasitarnauti. Kita galimybė būtų darbo apmokestinimo mažinimas, tačiau tai – brangus malonumas. Tuo tarpu šios idėjos įgyvendinimas galėtų būti viena iš galimybių tokiems siekiams realizuoti jau šiandien.

Parašykite komentarą