„Patariamoji visuomenės nuomonė“ ir nepatogūs demokratijos trūkumai

„Patariamoji visuomenės nuomonė“ ir nepatogūs demokratijos trūkumai

Lietuvos Respublikos Referendumo įstatymas numato konsultacinio (patariamojo) referendumo galimybę, jei to pageidauja bent 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių ar Seimas. Kartu nurodoma, kad tokiam referendumui įvykus klausimas dėl sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo referendumo paskelbimo turi būti svarstomas parlamente. O tuo atveju, kai referendumas laikomas neįvykusiu, į jo metu pareikštą piliečių nuomonę gali būti atsižvelgiama Seime svarstant įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Paprasčiau tariant, pirmu atveju visuomenės nuomonę svarstyti būtina, o kitu – galima. Tačiau tik svarstyti.

Referendumas laikomas viena aukščiausių demokratijos išraiškų tiesiogiai paisant visuomenės valios. Kai kuriose gilias referendumų rengimo tradicijas turinčiose ir brandžia demokratija pasižyminčiose šalyse, tokiose kaip Šveicarija, tai pasiteisina. Tačiau demokratijai būtinas ir objektyvus visuomenės informuotumas, ko pasiekti kartais praktiškai neįmanoma dėl menkų resursų ar, atvirkščiai, pernelyg didelių interesantų dezinformacijai metamų išteklių, kuriuos ne visada galima atsverti net ir valstybė. O kartais ir dėl ribotos eilinio gyventojo kompetencijos tam tikroje specifinėje tos kompetencijos reikalaujančioje srityje. Kitaip sakant, niekas negarantuoja, kad net ir pateikus visą aktualią informaciją balsavimo teisę turintis asmuo bus pajėgus ją adekvačiai interpretuoti ir įvertinti.

Kyla klausimas, ar žmogus turi teisę būti iracionalus ar netgi kvailas ir tuo daryti atitinkamą poveikį visų likusiųjų gyvenimo kokybei? Ir ar visuomenė turėtų gyventi taip, kaip ji nusipelno pagal jos, kaip visumos, intelektinį potencialą, ar visgi sistemą reikėtų orientuoti taip, kad sprendimus labiausiai įtakotų pažangiausia visuomenės dalis?

Visiems akivaizdu, kad „techniniais“ klausimais valstybę konsultuoti turėtų ne nuo paauglystės spuogų dar visai neseniai išsivadavę apie gėlytes ir drugelius klegantys romantiški hipiai, kurie dar vargiai suvokia atsakomybę už save ir savo asmeninę, nekalbant jau apie valstybės, ateitį, nes pinigai jiems atsiranda iš tėvelių kišenės, o maistas auga parduotuvėse. Ne vištas kaime gananti bobulytė ir ne pašalpiniai, rinkimuose parduodantys savo balsus už alkoholio butelį. Klausimus, reikalaujančius specialios kvalifikacijos, ir turi spręsti tą kvalifikaciją turintys žmonės. Tuo tarpu visuomenės nuomonės paisyti būtų galima strateginės reikšmės neturinčiais, iš principo subjektyviais (pvz., moraliniais) klausimais ar sprendžiant dėl tarpusavyje savo esme valstybei (bet nebūtinai visuomenei) lygiaverčių alternatyvų.

Visiškai teisūs tie, kurie šioje vietoje primena, kad lygiai tie patys žmonės balsuoja rinkimuose ir tokiu būdu taip pat apsprendžia valstybės politiką. Bet juk turbūt daug kam slapčia yra kilusi mintis, kad dabartinė demokratijos sistema nėra visiškai racionali ir daugelis yra svarstęs, kaip ją būtų galima tobulinti užtikrinant, kad visuomenės ateitį lemtų šviesiausi jos protai arba tokiems būtų suteiktas didesnis įtakos svoris. Tokios mintys skamba šventvagiškai absoliučią lygybę bei prigimtines žmogaus teises, kurių niekas neketina neigti, ginančių asmenų akyse. Be to bent iš pažiūros prieštarauja liaudies valdžios sampratai (o būtent tai demokratija ir reiškia).

Kita vertus, kritikams galėtų pasirodyti įdomu tai, jog ta „diskriminacija“ (diversifikacija) pagal asmens sąmoningumo lygį jau yra. Rinkimuose dalyvauti ar daugybės kitų dalykų daryti negali nepilnamečiai (su emancipacijos išimtimis), nes laikomi nepakankamai sąmoningais. Taigi, šiuo atveju sąmoningumas yra tiesiogiai susiejamas su asmens amžiumi. Tačiau praktikoje amžiaus ir sąmoningumo lygio santykis labai varijuoja – ne visada matoma tiesinė priklausomybė, o nuo tam tikro amžiaus ji gali būti net ir atvirkštinė. Todėl svarstytina galimybė kitaip – tiksliau – nustatyti žmogaus sąmoningumo lygį ir jo pagrindu spręsti dėl to asmens galimybės dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus.

Nors absoliučios lygybės niekada nebuvo, tačiau bandymas šitokiu būdu koreguoti rinkimų sistemą turi nemažai trūkumų – sunku rasti visuotinai priimtiną kriterijų ir būdą protingumui efektyviai pamatuoti, sunku užtikrinti, kad per sistemą nebus daroma kryptinga įtaką rezultatams, atsiranda būtinybė vertinti kiekvieną asmenį individualiai, kas reikalauja atitinkamų resursų, skirtingai nei visiems pritaikant vienareikšmišką amžiaus kriterijų, o kiekvienas interpretuojamas įvertinimas sudaro galimybes korupcijai.

Todėl esama demokratinė sistema laikoma mažiausios blogybės kompromisiniu variantu, o nusistovėjusios sistemos nekvestionavimas daugeliui leidžia išvengti ir nepatogių diskusijų. Juk niekas nenori likti apšauktas antidemokratišku ar nepaisančiu žmogaus teisių. Tačiau efektyvesnės, bet vis dar demokratiškos valdymo formos išvedimas galėtų būti vertas kone Nobelio premijos. Kitaip sakant, daugelis sutinka, kad esama sistema trūkumų turi. Bėda tame, kad niekas nežino realistiško tų trūkumų šalinimo sprendimo.

Kita vertus, net jei rastume tokį metodą, leidžiantį išskirti visuomenę į pakankamai ir nepakankamai sąmoningas jos dalis, kur dėtume tą skirti „dar galima balsuoti“ ir „jau nebe“? Ar tai būtų tam tikra geriausioji visuomenės dalis, ar sąmoningumą išreikštume tam tikru įverčiu, kurį būtų galima viršyti arba jo nesiekti, t.y. įvesti ribinę reikšmę balsuojančiųjų atrankai.

Jei tokia sistema veiktų, ji galėtų būti tarpinė tarp dabartinės teisingos, bet neefektyvios tradicinės vakarietiškos demokratijos ir efektyvaus (sprendimų priėmimo, bet nebūtinai jų kokybės prasme), bet neteisingo rytų autoritarizmo ar vienpartinės sistemos. Tačiau kol kas tai skamba kaip utopija, o šie pasvarstymai tėra teoriniai.

Vis dėlto, ko nepavyksta išvengti rinkimuose, to galima išvengti referendume, kadangi skirtingai nei rinkimų jų rengti daugeliu klausimų nėra privalu. Tačiau idėja atsiklausti visuomenės atrodo tokia patraukli ir teisinga, kad jai oponuojanti pusė beveik garantuotai liks tos visuomenės priešu. Susidaro ydinga situacija, kai visuomenės nuomonės linkstama atsiklausti selektyviai – tuomet, kuomet tai yra paranku iniciatorių ginamam interesui. Gerai, jei tas interesas yra valstybės ir tokiu būdu mėginama užkirsti kelią politinių oponentų stumiamiems žalingiems sprendimams arba padidinti esamos protingos idėjos įgyvendinimo legitimumą. Bet visa kas kita, jei valstybės strateginiai tikslai yra sabotuojami privačius interesus įvelkant į viešųjų kailį ir pasinaudojant nutuokiama iracionalia visuomenės nuomone. Kas, jei valstybės raidą lemia ne kompetencija, bet fobijos ir dezinformacija?

Vieną tokių pavyzdžių matėme visai neseniai, kai 2008 m. referendume dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo tam iki kol bus pastatyta nauja AE pritarusi visuomenė po keturių metų nusprendė priešingai. Jei galėtų spręsti dar kartą, ką siūlo Estijos premjeras, galbūt nuomonę pakeistų vėl. Nuomonių kaitos priežastys suprantamos – Fukušimos avarijos sąlygotos fobijos, referendumo susiejimas su parlamento rinkimais ir politinės rinkėjų preferencijos, neturinčios daug bendro su pačia projekto vystymo logika, bei populistiškai nusiteikusių politinių oponentų projekto klausimo įtraukimas į jų rinkiminę agitaciją. Tokiu būdu prieita iki vieno valstybei reikšmingiausių projektų stagnacijos, o blogiausiu atveju ir jo sužlugdymo.

Tačiau Visagino AE projektas nėra vienintelis, į kurį kėsinamasi prisidengiant visuomenės nuomone. Klaipėdos miesto savivaldybė taip pat nusprendė pažaisti pseudodemokratiją.

Likus pusantrų metų iki to laiko, kai kitas strateginės reikšmės objektas – suskystintų gamtinių dujų terminalas – turės būti pilnai funkcionuojantis, Klaipėdos savivaldybė, bent jau remiantis vieno jos narių liberalo Artūro Šulco komentarais, nusprendė pasitikrinti liaudies pritarimą projektui. Viena vertus, kalbama, kad apklausa bus tik patariamojo pobūdžio. Kita vertus, priduriama, kad „galimybė sustabdyti jau pradėtus procesus visada yra“.

Šiuo atveju sunku pasakyti kokie yra Klaipėdos miesto savivaldybės narių motyvai. Nuo nepagrįstų kaltinimų ir sąmokslo teorijų verčiau susilaikyti – tuo mūsų visuomenė ir taip persunkta, kam dar papildomai ją tam motyvuoti. Tačiau akivaizdu, kad toks Klaipėdos valdančiųjų sprendimas prasilenkia su sveiku protu, nes tik kiršins visuomenę, o jei ir turės įtakos projektui, tai tik neigiamos. Tuo tarpu jo atsisakyta tikrai nebus, o jo realizacijos vėlavimas, nesvarbu dėl kokių priežasčių, dėl sutarties su „Gazprom“ pabaigos 2014 m. ir būtinybės iki tada turėti funkcionuojantį terminalą būtų visiškas ir nedovantinas fiasko.

Iš tokių pavyzdžių matyti, kad „patariamoji visuomenės nuomonė“ yra absurdiška koncepcija todėl, kad jos nepaisymas visada bus kritikuojamas, o nepaisymo galimybės atsisakymas paneigia pačią tariamai tik patariamojo pobūdžio prasmę. Todėl visuomenės nuomonė, radus protingą jos taikymo kontekstą, turi būti privaloma. Kitu atveju jos reikia visai nepaisyti ir keisti ekspertine.

Parašykite komentarą