Juoda savaitė konservatoriams

Juoda savaitė konservatoriams

Tegul jūsų nesuklaidina straipsnio antraštė. Tėvynės sąjunga, apie kurią čia rašoma, nėra vien konservatorių partija. Tai – konservatorių ir krikščionių demokratų junginys, kuris krikdemiškų pažiūrų įtakos partijos politikai dėka kiek iškreipia konservatizmo suvokimą Lietuvoje. Tačiau būtent taip ši partija populiariai vadinama žiniasklaidos ir visuomenės, todėl šios tradicijos laikomasi ir čia.

Tėvynės sąjunga kartu su Liberalų sąjūdžiu labiausiai išsilavinusiame visuomenės sluoksnyje laikomos pačiomis pažangiausiomis ir kone vienintelėmis dėmesio vertomis politinėmis partijomis Lietuvoje. Galima sutikti, kad taip yra pelnytai. Tą liudija ir atsakinga bei į ilgalaikę perspektyvą orientuota ankstesnės kadencijos, kurioje būtent šios partijos ir dominavo valdžioje, metu vykdyta valstybės politika, nepaisiusi jos įtakos reitingams. Ir populizmo nebuvimas (palyginimui, rinkimų metu nei viena iš šių partijų savo programinėse nuostatose nepabrėžė minimalaus atlyginimo klausimo, kai politiniai oponentai tuo tarpu tai laikė savo rinkiminės agitacijos arkliuku). Tam tikras proveržis energetikos sektoriuje ginant valstybės interesus, kas dėl ne visai aiškių priežasčių nepavyko ekonominio pakilimo metu valdžiusiems dešiniųjų pirmtakams Vyriausybėje. Požiūrių į valstybės valdomų įmonių ir jos agentūrų valdymo politiką skirtumai, kai vieni siekia veiklos efektyvumo ir skaidrumo, o kiti valstybines įmones mato kaip galimybę įdarbinti savus.

Galima rasti daugiau pavyzdžių, tarkim, tokių kaip partijų ideologinė branda. Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijos apskritai vargiai pačios nutuokia, kokiai ideologijai atstovauja. Viktoras Uspaskichas prisistato kaip „liberalas demokratas“, tačiau tai greičiau atspindi jo ambiciją paversti Darbo partiją „normalia“ politine jėga nei yra realybę atitinkantis teiginys. Tariamą socialdemokratų „socializmą“ aprašo ir į jų darbų neatitikimą jų retorikai bei deklaruojamoms pažiūroms dėmesį atkreipia „Verslo žinių“ redaktorius Rytas Staselis ir Danske banko vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė.

Tačiau pažvelgus į pastarosiomis dienomis Seime pateiktus įstatymų projektus ir balsavimo rezultatus nori nenori tenka pripažinti, kad šią dešiniųjų, šiuo atveju Tėvynės sąjungos, medaus statinę gadina šaukštas deguto. Per apytiksliai vieną savaitę Tėvynės sąjungos Seimo frakcijos nariai sugebėjo padaryti net kelias grubias klaidas.

Visų pirma Seime buvo atmestos Tėvynės sąjungos nario Rimanto Dagio „Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams“ įstatymo pataisos, kuriomis būtų sudaryta galimybė mokėti pašalpas neribotą laiką, kai iki šiol įstatyme buvo sąlyga, kad socialinė pašalpa ją ilgiau kaip 5 metus gavusiems asmenims neskiriama. Štai tokio altruizmo dėka mes ugdome išlaikytinius, kuriems pašalpos tampa ne gyvenimo sunkmečio epizodu, bet gyvenimo būdu ir pagrindiniu tradiciniu pajamų šaltiniu.

Be to projekte teigiama, kad „12 mėnesių laikotarpis susirasti darbą yra akivaizdžiai per trumpas, atsižvelgiant į socialinę aplinką ir darbo rinką“ ir šio teiginio pagrindu siekiama metais laiko ilginti terminus, po kurių mažinamas pašalpos dydis. Tačiau toks teiginys yra labai abejotinas. Jei asmuo metus laiko nesugeba rasti darbo, su sąlyga, kad jis apskritai yra orientuotas į darbo radimą, o ne pašalpos gavimą, tai toks žmogus turėtų nedelsiant kažką kardinaliai keisti savo gyvenime. Kvalifikaciją, gyvenimo būdą, ambicijas ar pan., bet keisti ir keistis pačiam užuot laukus, kol prie to asmens pageidavimų prisitaikys aplinkybės.

Tokie R. Dagio užmojai tiesiogiai kertasi su Tėvynės sąjungos asmeninės atsakomybės ugdymo ir prieš išlaikytinių mentalitetą nukreipta politika ir duoda atvirkščius rezultatus. Konservatorių noras būti moraliais ir jautriais gali padaryti mūsų visuomenei meškos paslaugą neskatinant jos dirbti savo gerovės labui, o to, atsižvelgiant į tam tikrų socialinių grupių mentalitetą, jai mažiausiai reikia.

Valstybės lėšos turi būti nukreiptos į dirbančių ir kuriančių žmonių, prisidedančių prie visuomenės produktyvumo ir jos pažangos, o taip pat šeimų, auginančių dorus ir pažangius piliečius, rėmimą ir skatinimą. Tuo tarpu visa socialinės paramos sistema turi būti orientuota į laikiną pagalbą žmogui, kuri būtų skiriama tik tol, kol jis pergyventų dėl vienų ar kitų aplinkybių jo gyvenime pasitaikiusį sudėtingą periodą. Ši sistema turi kiek įmanoma labiau demotyvuoti ja naudotis. Valstybė turi padėti žmogui, bet ne jį išlaikyti. Valstybė turi rūpintis tik žmogaus išgyvenimu, bet ne aukštesnio lygio jo gyvenimo kokybe. Gerbūvio (a‘la prabangos) siekis yra paties gyventojo asmeninių ambicijų ir atsakomybės reikalas, tą jis turi susikurti pats, to jam neturi duoti valstybė ir net neturi būti formuojami atitinkami lūkesčiai.

Beje, R. Dagio apetitas ties tuo nesibaigia. Pastarosiomis dienomis Seimo narys susižavėjo viduramžius menančiomis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos idėjomis ir užsimojo kovoti su abortais. Draudimai, kaip žinia, yra viena mažiausiai efektyvių poveikio priemonių. Norint mažinti abortų skaičių reikėtų siekti mažinti nepageidaujamo pastojimo riziką. Tą galėtų visuomenės švietimas ir savisaugos priemonių naudojimo skatinimas. Tačiau reikia pripažinti, kad tokių pastojimo atvejų net ir pasitelkus pačias įmantriausias ir kokybiškiausias švietimo ar kt. priemones visiškai išvengti nepavyks, tai yra utopija. Be to kai kada moteris gali pastoti prieš savo valią. Todėl abortų draudimas lems tai, kad jie bus atliekami nelegaliai, dažnai neprofesionaliai, neaiškiomis higienos sąlygomis ir didins riziką moters sveikatai. Be to priverstinis gimdymas gali sąlygoti neprižiūrimų ar valstybės globai paliekamų vaikų skaičiaus augimą.

Netrukus po nesusipratimo su pašalpomis sekė mums gerai žinomo rėksnio Petro Gražulio į gražų popierėlį įvyniota, bet nelabai skaniu įdaru užpildyta iniciatyva, kuria siekiama bausti „konstitucinių dorovinių vertybių niekinimą“. Konstitucinės vertybės yra gerbtinas ir saugotinas dalykas, tačiau pakapsčius tokius P. Gražulio užmojus giliau, bus nesunkiai pastebėta, kad šios formuluotės tėra skirtos jo homofobijai į Lietuvos įstatyminę bazę įtraukti ir, iš esmės, yra nukreiptos vieno konkretaus tikslo – homoseksualų eisenų draudimo – link. Tą nesunku pastebėti remiantis siūlymus lydėjusiais paties jų autoriaus komentarais homoseksualų atžvilgiu: „Šita veislė nesidaugina, bet jų daugėja per propagandą. Todėl ją turime uždrausti.“ Dar P. Gražulis pergyvena: „Gėjų inicijuojami paradai – tai tik pradžia. Vėliau bus reikalaujama leisti homoseksualams įsivaikinti vaikus ir panašiai.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija, be kita ko, skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Nelabai aišku, kurį iš šių punktų pažeidžia homoseksualai, agituodami už seksualinę toleranciją. Dorovės? Greičiau būtų galima sakyti, kad dorovės trūksta tiems, kurie kursto neapykantą seksualinių mažumų atžvilgiu ir sėkmingai skaldo mūsų ir taip dar gan primityviai per sąmokslo teorijas ir „sisteminius klanus“ mąstančią visuomenę. Na, o pergyvenant dėl homoseksualų galimybės įsivaikinti būtent tam ir reikėtų oponuoti (beje, nei viena Lietuvos politinė partija nėra išreiškusi siekio tokią teisę homoseksualams suteikti).

Sakysite, o ką bendro su tuo turi konservatoriai? Ne daug, išskyrus tai, kad absoliuti TS frakcijos balsavusiųjų dauguma tokį aiškiai homofobinį P. Gražulio siūlymą parėmė ir jis sėkmingai praėjo pirmąjį – priėmimo po pateikimo – etapą Seime. Balsavimas dėl šio įstatymo projekto priėmimo numatomas Seimo rudens sesijos metu. Taigi, dar yra šansas pasitaisyti.

Dar viena piktžolė savaitės puokštėje, kurią visuomenei įteikė konservatoriai, yra siekis pratęsti žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio asmenims draudimą. Tokį siūlymą Seime palaikė visi 27 balsavę Tėvynės sąjungos nariai. Tiesa, tokią iniciatyvą palaikė ne vien konservatoriai, bet ir visų kitų frakcijų, išskyrus Liberalų sąjūdžio, narių dauguma.

Kaip minėta kalbant apie abortus, dažnai lengviausiu problemos sprendimu atrodantys draudimai būna abejotino efektyvumo. Ne išimtis ir šis atvejis. Norėdami, užsieniečiai žemę sėkmingai ir taip įsigyja per vietos tarpininkus. Lietuva jau taikė tokį ribojimą kurį laiką ir galima manyti, kad ginant vietos rinkos dalyvius jis buvo pakankamas. Priešingu atveju noras pratęsti draudimą gali rastis vėl ir vėl, nes, supraskite, perkamosios galios skirtumas tarp vietinių ir užsieniečių bus visada, tad kaip ilgai jo laikysimės?

Be to ir argumentai prieš galimybę užsienio asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje yra kvestionuotini. Jei laikomasi nuostatos, kad „per krizę kainos nukrito, todėl gyventojai išsiparduos pusvelčiui“, tuomet turėkime omenyje, kad niekas nedraudžia tautiečiams žemės savo nuosavybėje laikyti tiek ilgai, kiek tik jie geis, pvz., laukti žemės pabrangimo. Antra, mes turime gerbti žmonių teisę pasirinkti, ką daryti su savo turtu, o jie turi mokytis prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Be to drausdami pirkti žemę užsienio asmenims mes užkertame kelią investicijoms. Todėl turėtume siekti pažaboti spekuliantus, bet netrukdyti investuoti Lietuvoje. Prieš norą spekuliuoti galima kovoti jau esamų žemės ir NT mokesčių pagalba.

Negalima nepaminėti, kad buvo ir gerų konservatorių iniciatyvų. Šešėlinės Vyriausybės energetikos ministras Dainius Kreivys pateikė siūlymą smulkųjį ir vidutinį verslą atleisti nuo pelno mokesčio per pirmuosius jo veiklos metus po įkūrimo, tokiu būdu sudarant galimybes smulkiesiems verslininkams įsitvirtinti rinkoje iki kol valstybė ateis pasiimti savosios derliaus dalies. Oficialiai projekto formuluotė skamba kiek kitaip – apmokestinti nuliniu pelno mokesčio tarifu įmones, įsteigtas ne vėliau nei prieš metus, jei jų pajamos per tą laikotarpį neviršija 1 mln. litų. Tačiau esmės tai nekeičia.

Džiugu matyti, kad Tėvynės sąjunga suvokia, jog verslas neša valstybei naudą – kuria darbo vietas mažindamas bedarbių skaičių, taigi, ir jiems mokamų pašalpų poreikį, moka mokesčius, todėl gausina valstybės biudžetą. Dėl pelno mokesčio išlygų negautas pajamas valstybė gali traktuoti kaip savo investicijas į privačiojo sektoriaus plėtrą, o tokios investicijos duos dividendų ateityje.

Nors ir čia dar yra taisytinų aspektų. Pavyzdžiui, šia gražia iniciatyva netruks pasinaudoti piktavaliai, kurie kasmet kurdami naujas įmones mėgins vengti mokesčių mokėjimo. Todėl pajamų mokesčio lengvatos naujai steigiamoms įmonėms turėtų būti neatsiejamos nuo tų įmonių veiklos tęstinumo, pavyzdžiui, neapmokestinant ne viso, bet tik reinvestuojamo pelno dalies.

Konservatoriams atėjo laikas rinktis: jiems pakeliui su pažangia ir išsilavinusia visuomenės dalimi ar, visgi, orientuojamasi į mases ir rinkėjų kiekybę? Nes suderinti šiuos dalykus dėl Lietuvos visuomenėje vyraujančių pažiūrų ir dominuojančio mentaliteto vis dar yra vargiai įmanoma. Todėl norint patikti ir vieniems, ir kitiems, galima likti prie suskilusios geldos. Tad verta susidėlioti prioritetus, nusistatyti aiškius principus, kurių nebebūtų bijoma deklaruoti ir atstovauti viešai, ir jų laikytis. Na o norint plėsti rinkėjų gretas verta siekti įtikinti rinkėją keisti savo nuomonę į tą, kurią laikome protinga, bet ne patiems konservatoriams adaptuotis prie rinkiminių realijų barstant savo sunkiu ir atsakingu darbu ankstesnėje kadencijoje užsitarnautą reputaciją.

Parašykite komentarą