Socialdemokratų melas tampa tendencija

Socialdemokratų melas tampa tendencija

Suklydai kartą? Tau galima atleisti, kam nepasitaiko. Suklydai vėl? Na, tebūnie tai tik sutapimas. Bet jei tavo žodžiai prasilenkia su tiesa dar ir dar kartą, to kitaip nei tendencija, vykstančia ne atsitiktinai, bet sąmoningai, nepavadinsi. Būtent toks – tendencingas – tampa socialdemokratų melas visuomenei. O pavyzdžių netrūksta.

Buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė kandidatavo į Seimą ir socialdemokratų partijos sąraše daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal pirmumo balsus liko antroje vietoje. Toje pačioje, kurioje sąraše prieš rinkimus ją įrašė ir pati partija atitinkamai deklaruodama jos statusą ir svarbą partijos atžvilgiu. Nepaisant šių rezultatų ir žmonių, nesvarbu pagrįstai ar ne, išreikšto pasitikėjimo bei suteikto mandato, panašu, ši politikė niekada nei neplanavo dirbti Lietuvos parlamente. Jos rolė rinkimuose – laimėti partijai papildomą kėdę. Tačiau pačiai V. Blinkevičiūtei Briuselio kėdės, matyt, patogesnės.

Žinant, kad tai labiausiai tikėtina socialdemokratų kandidatė Prezidento rinkimuose, tokie viražai pasitikėjimo neprideda nei jai, nei partijai. Tai puikus manipuliavimo rinkėjų preferencijomis ir jų valios nepaisymo pavyzdys.

Tačiau toks pavyzdys nėra vienintelis. Lygiai taip pat socialdemokratai pasielgė susiedami Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą su rinkimine agitacija, tuo pasinaudojant susitapatindami su visuomenės daugumos pozicija, o vėliau ieškodami kabliukų kaip šią aklavietę, į kurią patys save pastatė, apeiti.

Apeiti ją teks, nes kaip dar tik skelbs energetikos strategijai peržiūrėti sudarytos darbo grupės (vienos iš 25, kurias per 100 dienų sugebėjo sukurti socialdemokratai) išvados, Lietuvai atominė elektrinė yra pats racionaliausias pasirinkimas. Greičiausiai tą visada suvokė ir patys socialdemokratai, tačiau noras įgelti politiniams oponentams ir gauti taip trokštamus postus pasirodė svarbesnis už valstybės interesus. Tačiau taip jau yra, kad stojus prie valstybės vairo tenka dirbti ir priimti realius sprendimus, už kuriuos vėliau dar reikia ir atsakyti. Tai toli gražu ne tas pats, kas drabstytis purvais esant opozicijoje. Deja, pastaruoju atveju socialdemokratų gebėjimai kur kas didesni. Gal visiems ir reikėjo leisti dirbti tai, ką jie geriausiai sugeba: dešiniesiems valdyti šalį, o kairiesiems ir populistams – loti ant į priekį einančio karavano…

Nepaisant visų gražių kalbų, puikiai derančių su, kaip vėliau matysime, nenuoširdžiu lozungu apie socialdemokratų „rūpestį žmogumi“, netrukus po rinkimų pasigirdo premjero Algirdo Butkevičiaus kalbos apie įvairias atominės energetikos Lietuvoje galimybes. Iš pradžių premjeras nustebino visuomenę pasiūlymais statyti atominę elektrinę pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno bokštų. Vėliau tokios egzotikos buvo atsisakyta ir grįžta prie sveikam protui kur kas artimesnio VAE projekto.

Tačiau taip paprastai imti ir pritarti projektui, kurį dar vos prieš kelis mėnesius socialdemokratai peikė, be kita ko, apeliuodami ir į visuomenės nuomonę, kuri tariamai jiems rūpi, juk negalima. Todėl rengiamos įvairios schemos, kaip viešai pavaizduoti esą socialdemokratai tęsia projektą tik prieš tai jį iš esmės pakoregavę, t.y. pavaizduoti, kad jie tebesilaiko nuomonės, jog konservatorių projektas jiems nėra priimtinas ir sprendimas tęsti VAE statybas tarsi niekaip nesikerta su jų ankstesne retorika.

Štai, portalas lrytas.lt cituoja vieno neįvardinto socialdemokrato tos partijos veidmainiškumą puikiai iliustruojančius žodžius: „Jei valdantieji vis dėlto nuspręs toliau tęsti konservatorių puoselėtą projektą, kurį patys aštriai kritikavo, ką jie pasakys rinkėjams, kurių dauguma referendume balsavo prieš Visagino atominę elektrinę? Ar tai nebus dovana dešiniajai opozicijai, kuri galės nuolat priekaištauti kairiesiems dėl jų nenuoseklumo?

Taip, tai viena pagrindinių problemų. Tad ir mąstome, kaip ją reikėtų spręsti. Svarbiausia pateikti tokius projekto pakeitimus, kuriuos būtų galima pristatyti kaip labai naudingus pačiai visuomenei.“ – „Lietuvos rytui” kalbėjo įtakingas socialdemokratas.

Galiausiai Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas socialdemokratas (laikinai sustabdęs narystę partijoje) Zenonas Vaigauskas apeliuoja ir į paties referendumo rezultatus. Skirtingai nei 2008 m. referendume, kuriame absoliuti dauguma išreiškė pritarimą ne tokios saugios Ignalinos AE darbo pratęsimui iki kol Lietuvoje bus pastatyta naujoji (būtent taip ir skelbė referendumo biuletenis), tačiau tiesiog pritrūko kelių procentų referendumą įvykusiu paskelbti leidžiančio dalyvių skaičiaus, 2012 m. referendumo rezultatai turėtų būti priimti.

Žinoma, tokių klausimų sprendimas referendumu yra kritikuotinas vien dėl to, kad specialios kompetencijos reikalaujantį klausimą patikima spręsti jos neturintiems žmonėms. Negana to, retas iš jų apskritai randa laiko gilintis į apie referendumo objektą pateikiamą informaciją, o jei tam ir ryžtasi, tai toli gražu nebūtinai yra pajėgus ją adekvačiai įvertinti. Paminėtina ir tai, kad referendumas buvo patariamojo pobūdžio, todėl tokio referendumo rezultatų pateikimas kaip privalomų vykdyti neigtų pačią tokio referendumo prasmę, taigi, nėra teisingas ir tėra įrankis manipuliacijai prieš VAE projektą ar atominę energetiką apskritai pasisakančių asmenų rankose.

Tačiau nepaisant to įvykusio referendumo rezultatų neigimas remiantis ne aukščiau minėtais loginiais argumentais, tačiau kabinėjantis prie jo formuluotės, yra absurdiškas mėginimas išsižadėti anksčiau deklaruoto siekio „įsiklausyti į žmonių nuomonę“. Kodėl socialdemokratams nėra gana vien tik koreguoti VAE projektą? Todėl, kad, jų nelaimei, referendumo biuletenyje žmonių nuomonės buvo klausiama ne apie VAE projektą konkrečiai, bet apie atominės elektrinės statybas Lietuvos Respublikos teritorijoje apskritai. Taigi, vien projekto išsižadėti nėra gana, reikia dar ir paneigti referendumo rezultatus, tačiau neigti paties referendumo prasmės socialdemokratai negali, kadangi jam anksčiau patys aktyviai pritarė. Todėl eilinį sykį tenka susidurti su situacija, kai mėginant ir oponuoti konkurentams – konservatoriams – ir tęsti jų naudingus, kalbant apie energetikos sektorių ir VAE projektą, galbūt netgi neišvengiamus darbus socialdemokratai yra priversti derinti nesuderinamus dalykus.

Tęsiant energetikos temą, pasitikėjimo nekelia ir premjero bei socialdemokratų partijos narių (visų pirma Mindaugo Basčio) slapti susitikimai su „Gazprom“ ar kitų Rusijos energetikos interesantų lobistais, kurie nenurodomi oficialiose darbotvarkėse. O tokių būta. Tas pats pasakytina ir apie premjero teiginius esą jam nėra žinomi jokie „Gazprom“ ar jo tarpininkų bei verslo partnerių Lietuvai suformuluoti pasiūlymai dėl nuolaidos tiekiamoms gamtinėms dujoms. Tokie teiginiai po to, kai jau žinoma, kad Energetikos ministerijoje šiuos pasiūlymus aprašančiame memorandume buvo uždėtas konfidencialumo grifas ir kad šis dokumentas yra pasiekęs bent kelias kitas valdžios institucijas, demonstruoja tik du dalykus: arba premjeras ir jo komanda veikia kas sau, o pats premjeras vargiai orientuojasi aplinkoje, arba jis meluoja.

Vyšnia ant torto būtų socialdemokratų pažadas tęsti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) reformą, kurią pradėję dešinieji siekė įgyvendinti EBPO efektyvaus valstybinių įmonių valdymo principus siekiant šių įmonių veiklos skaidrumo, profesionalumo, nepolitizuotumo ir aiškių veiklos tikslų formulavimo. Vietoje to matome nepriklausomų VVĮ valdybų narių keitimą į partinius. Ankstesnės Vyriausybės pamažu išgyvendintas partinių lesyklėlių principas, deja, bet sugrįžta kartu su socialdemokratais. Du žingsniai į priekį, vienas atgal. Tačiau apie tai jau buvo rašyta.

N.B. Reikia tik džiaugtis, kad socialdemokratai išsižadi tos savo neprotingos retorikos ir žalingų pažadų. Visagino AE projektas yra svarbi Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekio dedamoji, be kita ko dar ir perkelianti elektros energijos gamybą ir su tuo susijusias darbo vietas iš užsienio į Lietuvą, pritraukianti milžiniškas investicijas, todėl turėtų būti įgyvendintas.

Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, bet būtų puiku, jei socialdemokratai visuomenę apgautų dar kartą ir atsisakytų tų savo rinkiminėje agitacijoje plačiai afišuotų PVM lengvatų, kurios yra ganėtinai populistinis sprendimas, nes naudą teikia ne gamintojui ar galutiniam vartotojui bet tarpininkams. T.y. neduoda to rezultato, kurio šiomis lengvatomis oficialiai siekiama. Tuo tarpu sudaro nemažą naštą biudžetui.

Taigi, dešiniųjų darbai ir politika turėtų būti tęsiami. Vis dėlto būtina siekti sąžiningos politinės konkurencijos, o veidmainiškumui politikoje ir komunikacijoje su visuomene neturėtų likti vietos. Partijos privalo išmokti konkuruoti savo kompetencijų ir idėjų, bet ne populizmo pagrindu. Pagal populizmo lygį turbūt ir galime įvertinti, kurioms Lietuvos partijoms tų kompetencijų ir idėjų labiausiai stinga.

Parašykite komentarą