Proga Lietuvai: daugiau Europos, mažiau Rusijos

Proga Lietuvai: daugiau Europos, mažiau Rusijos

Rusijos žirgai netramdomi laksto po rytines Europos lanka

Neseniai Delfi.lt publikavo politologo Jono Banio straipsnį apie tai, kad naujoji Vyriausybė turėtų laikytis ankstesniosios padiktuotų gairių ir toliau pozicionuoti Lietuvą kaip Šiaurės Europos dalį bei atitinkamai orientuoti mūsų užsienio politiką, ekonominius interesus bei šių tikslų siekti aktyviai, o ne formaliai. Tačiau kartu su likusiomis Baltijos šalimis būdami integralia ir neatsiejama Šiaurės Europos dalimi privalome nepamiršti, kad mūsų interesai driekiasi ne tik vakarų link. Su vakarais tapatinamės, į juos integruojamės, kartu veikiame tiek globaliose misijose, tiek lokaliai siekdami tolimesnės mūsų pačių ir mūsų regiono demokratijos ir ekonomikos pažangos. Tuo tarpu rytai mums yra tai, kas mes esame Vakarų Europai. Regionas, kurio dalimi savęs nelaikome, tačiau esame suinteresuoti jo stabilumu ir vystymosi tąsa, kadangi nuo to priklauso ir mūsų pačių ateities raida.

Nuo Lietuvos demokratijos sklaidos ir politinio stabilumo palaikymo Europos rytuose intereso neatsiejama tampa Rytų partnerystės programa. Ši programa – tai Lenkijos iniciatyva, vėliau pristatyta kartu su Švedija. Šis pasiūlymas Europai buvo akivaizdus Lenkijos užsienio politikos laimėjimas tiek praktine projekto nauda (kol kas dar labiau laukiama, nei esama), tiek Lenkijos gebėjimu pademonstruoti savo įžvalgą ir imtis Rytų Europos regiono lyderės vaidmens. Norint įsilieti į Didįjį Europos Sąjungos trejetą (Vokietija, J. Karalystė ir Prancūzija) ir jame bent iš dalies pakeisti britus, ko lenkai atkakliai siekia, Lenkija turi kažką pasiūlyti mainais, t.y. ne tik savo pačių ego grįstas ambicijas, bet ir praktinius lyderystės gebėjimus. Nors, kaip dėsto buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, Lenkija dar nedemonstruoja tokio mentaliteto, kokio iš jos tikisi Europos partneriai, šiuo atveju ji pasirodė labai sėkmingai.

Rytų partnerystės programa apima šalis, kurių progreso raida yra itin svarbi Lietuvai. Baltarusija yra tiesioginė mūsų kaimynė. Šios šalies demokratiškumo ir kartu konstruktyvumo užsienio santykiuose lygis Lietuvai yra svarbus tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Svarbi ne tik pačios Baltarusijos politika, bet ir Rusijos įtaka joje, nes pastarosios dydis yra atvirkščiai proporcingas galimybėms susikalbėti su rytine kaimyne, kartu esame suinteresuoti atitraukti Rusijos įtaką kuo toliau nuo mūsų sienų sukuriant tam tikrą buferinę zoną. Ukraina turi milžinišką reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Ne veltui Rusija Ukrainą savo imperialistiniams siekiams laiko būtina sąlyga. Nepajėgus dominuoti Ukrainoje į savo įtakos zoną Rusijai iki galo nepavyks pajungti ir Moldovos ir tik laiko klausimas bus tai, kada ši šalis galutinai pasuks vakarų link (to požymių pastaruoju metu apstu, kaip ir atitinkamų oficialių Moldovos vadovų deklaracijų po to, kai iš valdžios buvo pašalinti komunistai). Gruzija, Lietuvos draugė dar nuo sovietų „sąjungos“ laikų, reikšminga siekiant nuo Rusijos įtakos atkirsti visą Kaukazą.

Žinoma, kalbant apie šių šalių išlaisvinimą iš Rusijos įtakos zonos, omenyje turimas tik tikslas neleisti jose Rusijos įtakai įsigalėti galutinai, t.y. kalbama apie Rusijos įtakos efekto sumažinimą iki toleruotino lygio. Vargu ar kada nors tiek tos šalys, tiek Baltijos valstybės galės padėti tašką ir pasakyti, kad jos visam laikui iš tos įtakos išsivadavo. Tai tęstinis procesas, kurį teks palaikyti visados ir su tuo reikia susitaikyti bei atitinkamai parengti tam skirtas vidaus tarnybas.

Būtų galima tikėtis, kad vieną dieną Rusija taps pilnaverte, o ne „valdoma“, demokratija ir turėsime galimybę su ja bendrauti be aplink ore sklandančio nuolatinės grėsmės šešėlio. Deja, Rusija neskuba civilizuotis, o tą progresą, daugiausiai ekonominį, kurį pasiekia, nukreipia tolimesnei nacionalinių ambicijų sklaidai regione. Regione, kuris tiek dėl Rusijos dydžio, tiek dėl istoriškai susiklosčiusios tos šalies savimonės driekiasi pernelyg plačiai. Taigi, galime likti atviri konstruktyviai partnerystei, jei kada nors tokiai pribręstų galimybė, bet kartu privalome ir būti tikri, kad esant reikalui gebėsime pasirūpinti savimi ir turėsime partnerių, kurie mums šiuo klausimu padės (ir ne tik karine prasme).

Rytų partnerystės programa reiškia Europos Sąjungos siekį aktyviai dalyvauti tame regione, kurį Rusija suvokia kaip išimtinai jos interesų zoną. Taigi, šis projektas tiesiogiai kertasi su Rusijos interesais. Ir juos pastaroji gina labai intensyviai (prisiminkime Muitų sąjungą), skirtingai nei ES, kuri tuo tarpu atrodo tarsi užmigusi. JAV šiuo metu pamažu kreipia savo dėmesį nuo Rytų Europos link Ramiojo vandenyno, kur trumpuoju laikotarpiu susiduria su Šiaurės Korėjos grėsme, o ilguoju – kur kas opesne Kinijos. Todėl Europos Sąjungai teks mokytis tvarkytis namuose pačiai, o tokioms šalims kaip Lietuva prireiks suvokti, kad partneriai pažadus apie paramą dalina lengvai, tačiau juos vykdo labai vangiai ir visada pagalvoja apie kaštus ir naudą jiems patiems.

Šiame kontekste džiugina Prezidentės Dalios Grybauskaitės žinutė, kad Lietuva sieks didinti finansavimą krašto apsaugai iki NATO keliamo kriterijaus – 2% BVP. Nors to savarankiškai gynybai ir nepakaks, tačiau pagalbos iš partnerių reikalauti teisę turėsime tik tuomet, kai patys atliksime savo darbo dalį, t.y. kai demonstruosime, kad patys maksimaliai pagal išgales siekiame to, ko reikalaujame iš kitų, ir ne tik reikalaujame mus ginti, bet ir sudarome galimybes apginti.

Lietuvai ne mažiau svarbi nei karinė yra informacinė (o taip pat ekonominė, kibernetinė ir energetinė) gynyba. Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad Baltarusija prieš Rusijos įtaką kapituliuos ekonomiškai į šią šalį plaukiant rusų kapitalui. O vėlesnis formalus jėgų perskirstymas galutinei Rusijos naudai jau bus tik detalė. Tuo tarpu Lietuvoje ekonomiškai atsižvelgiant į Rusijos ekonomikos dydį ir suvokiant, kad visiškai sumažinti ekonominių saitų su ta šalimi mums neįmanoma ir nereikia, nuo tos šalies esame pakankamai nepriklausomi. Pastaruoju metu A. Kubiliaus Vyriausybės dėka rodome pakankamą dėmesį mūsų energetiniam saugumui (nors ir negalime leisti sau toje srityje atsipalaiduoti, o kibernetinė grėsmė mums dar neatrodo rimta. Tačiau informacinė erdvė yra smarkiai užleista ir žiniasklaida skelbia apie tai, kaip Lietuvoje formuojama viešoji nuomonė, o Rusijos ruporai atvykę į mūsų šalį sėkmingai skalbia prorusiškoms mažumoms ar struktūros galvas jas konsoliduodami.

Taigi, be to, kad turime gintis namuose, kartu privalome veikti ekspansiškai. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai yra išskirtinė proga susitelkti ir imtis iniciatyvos pasitelkiant kur kas geresnes – visos ES – galimybes. Savo pirmininkavimo metu, kai į mūsų šalį bus sutelktas reto masto dėmesys, Lietuva privalo Europos Sąjungos šalims paaiškinti tris dalykus:

  • pirma, Lietuva nėra vienintelė Rusijos įtaka Rytų Europoje susirūpinusi šalis ES (tai dėstant turi dalyvauti ir mūsų partneriai);
  • antra, Lietuvos ir jos partnerių nuogąstavimai yra visiškai pagrįsti (pridedant argumentų sąrašą);
  • trečia, ES privalo veikti aktyviai, nustoti tikėtis, kad JAV atidirbs už Sąjungą ir atsisakyti to naivaus nerealaus tikėjimo, kad Rusija pasitaisys savaime, nepasiduoti jos „botago ir pyrago“ ar „skaldyk ir valdyk“ politikai.

Ar daug tame fronte gali nuveikti mažytė Lietuva? Daug. Tuo įsitikinsime prisiminę tai, kad nemaža dalimi ir Lietuvos pastangų dėka komunizmo nusikaltimai žmonijai yra vis plačiau pripažįstami visoje ES ir kad ES pagaliau pakankamai rimtai susirūpino Rusijos energetikos politika bei dėl jos kenčiančiomis rytinėmis Sąjungos narėmis.

Lietuva yra maža geografine prasme. Tai dar nereiškia, kad negalime būti dideli idėjiškai. Pasitelkę savo argumentus ir atkaklumą bei partnerius turime siekti, kad mūsų regione būtų daugiau Europos ir mažiau Rusijos. Neišnaudoti tos progos, kurios netrukus sulauksime, būtų nedovanotina klaida.

Parašykite komentarą