Faktai, kurių nedera pamiršti: „Lietuvos dujų“ privatizavimas. Arba kas iš tiesų svarbiausia socialdemokratams

Faktai, kurių nedera pamiršti: „Lietuvos dujų“ privatizavimas. Arba kas iš tiesų svarbiausia socialdemokratams

Socialdemokratai į 2012 m. parlamento rinkimus ėjo su šūkiu „svarbiausia žmogus“. Toks šūkis rinkėjui negali nepatikti. Klausimas tik, kokią dalį rinkėjų jis įtikino, nes ausiai mielomis frazėmis rinkimuose neišsiskirsi – tik tokie populistinei Lietuvos rinkimų specifikai nenorintys pasiduoti veikėjai kaip konservatoriai neskuba tuo laikotarpiu didinti minimalios algos. Pagal rinkimų rezultatus galima spręsti, kad patikėjusių netrūko. Antra, toks šūkis kartu verčia paklausti, jei socialdemokratams svarbiausia žmogus, tai ar visiems likusiems svarbiausia kas nors kita?

Kai kurių politikos dalyvių atžvilgiu būtų galima daryti išvadą, kad iš tiesų jų prioritetai gali būti ir kitokie (jei manysim, kad socialdemokratų šūkis visų pirma apskritai tinka jiems patiems), tačiau tik ne tokių Lietuvos politikos grandų kaip konservatoriai ar liberalai. Tai, savo ruožtu, mums aiškiai sako, kad turėtume klausti ne kas rūpinasi žmonėmis, bet kaip jais rūpinasi skirtingos partijos. Čia būtų galima leistis į ideologinių skirtumų tarp socializmo ir konservatizmo ar liberalizmo paiešką, tačiau „rūpybos“ skirtumus iliustruokime praktiniais pavyzdžiais, šiuo atveju, energetikoje.

Kaip žmogumi „rūpinasi“ socialdemokratai gerai atskleidžia „Lietuvos dujų“ privatizavimo istorija. Ši istorija rutuliojosi praėjusio dešimtmečio viduryje. To niekaip neišeitų pavadinti naujiena, tačiau šios istorijos nedera pamiršti, be to ji – itin iškalbinga. Tai tiesiog negali būti palikta praeičiai prieš tai nuosekliai ir žmogui suvokiamai neišdėstant visų niuansų vien tam, kad tie patys žmonės, kuriais tariamai „rūpinasi“ socialdemokratai, turėtų šansą pasitikrinti ar tikrai ir ar tokio rūpesčio jie nori. Todėl šis įrašas yra savotiška duoklė archyvui.

„Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2004 m. sausio mėn. 23 d. Šia sutartimi 34% „Lietuvos dujų“ akcijų už 100 mln. litų buvo parduotos gamtinių dujų Lietuvai tiekimo monopolistui iki skausmo (kai kam gal ir tiesiogine to žodžio prasme) pažįstamam „Gazprom“. Beje, metais anksčiau tokia pati akcijų paketo dalis už 116 mln. litų buvo parduota Vokietijos koncernui „E.ON Ruhrgas International AG“. Pastarasis turėjo tapti strateginiu investuotoju, o „Gazprom“ teko išteklių tiekėjo vaidmuo.

Sutartis su Gazprom

Sutartimi vykdytas ne tik akcijų perleidimas, bet ir įsipareigota 10 metų pirkti dujas iš „Gazprom“, o pastarajam – jas tiekti. Tuo metu Vyriausybei vadovavęs a.a. Algirdas Brazauskas tikino, kad tokiu būdu Lietuva užsitikrins ilgalaikį gamtinių dujų tiekimą už stabilią ir mums palankią kainą.

Po įmonės privatizavimo Vyriausybės pranešime spaudai buvo teigiama: „Ilgalaikio stabilaus gamtinių dujų tiekimo užtikrinimas palankiomis šalies vartotojams kainomis yra vienas iš pagrindinių strateginių valstybės uždavinių privatizuojant AB „Lietuvos dujos“.

Ilgalaikė gamtinių dujų tiekimo sutartis suteikia teisines garantijas, kad po akcijų paketo pardavimo, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, „Gazprom“ tiekiamų gamtinių dujų kaina Lietuvai iki 2015 metų išliks stabiliose ir prognozuojamose ribose. Specialistų nuomone, nuo 2004 m. II pusmečio AB „Lietuvos dujos“ laisviesiems vartotojams tiekiamos dujos turėtų atpigti.

Deja, kaip dabar jau galime sakyti remdamiesi karčia patirtimi, įsitikinome, jog tai neturėjo nieko bendro su realybe, o tokie deklaruoti tikslai nebuvo pateisinti net iš dalies. Ir vargu ar esant visiškoje priklausomybėje nuo priešiškai nusiteikusio monopolisto blaiviai mąstantis žmogus būtų galėjęs tikėtis kitokio scenarijaus. Sunku pasakyti ar A. Brazausko ir jo Vyriausybės kolegų naivumas buvo grįstas kokiais nors papildomais išskaičiavimais, tačiau dar sunkiau patikėti, kad tuo metu nuoširdžiai buvo tikimasi lygiaverčių ir išimtinai tik komercinių santykių su Rusija energetikos srityje.

Įsigijęs šį gardų kąsnelį pirkėjas kitais metais atliko „Lietuvos dujų“ turto indeksavimą. Po jo audito įmonė UAB „Ernst & Young Baltic“ nustatė, kad įmonės turtas siekia daugiau nei 2 mljrd. litų. Atsižvelgiant, kad „Gazprom“ už 34% akcijų paketą sumokėjo 100 mln. litų, visos įmonės vertė vertinant pagal tokią proporciją būtų apylygi 294 mln. litų. Taigi, socialdemokratai „Lietuvos dujas“ dalino 7-8 kartus pigiau realios jos vertės.

Lietuvos dujų turtas

Be to už juokingą kainą buvo parduota pelningai veikianti įmonė. Grynasis „Lietuvos dujų“ metinis pelnas pateiktas žemiau pavaizduotame grafike.

Lietuvos dujų pelnas

Lietuvai socialdemokratų rankomis žarstant savo turtą pusvelčiui kitos regiono šalys, taip pat panašiu metu privatizavusios dujų sektorių, reikalavo ir gavo kur kas daugiau nei Lietuva. „Iš viso Lietuva už 70 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų Lietuva gavo 216 mln. Lt, tuo tarpu Čekija 97 proc. „Transgaz“ akcijų 2002 m. pardavė už 3,7 mlrd. JAV dolerių, tais pačiais metais 45 proc. Slovakijos gamtinių įmonės akcijų parduota už 2,7 mlrd. JAV dolerių.

Žinoma, čia minimų šalių dujų rinkos didesnės, tačiau skirtumai yra tiesiog stulbinantys ir visiškai neproporcingi rinkų dydžių skirtumams: vienu atveju kalbame apie kelis šimtus milijonų litų, o kitais – apie milijardus dolerių.

Taigi, socialdemokratų vykdytą „Lietuvos dujų“ privatizavimą būtų galima apibendrinti taip:

  • įmonė išdalinta pusvelčiui. Vien tiesioginiai nuostoliai Lietuvai dėl pardavimo kainos neadekvatumo būtų skaičiuojami mažiausiai šimtais milijonų litų. Dar daugiau, ir gerokai, sudarytų suma, kurią permokėjome pirkdami dujas monopolio sąlygomis;
  • energetika yra viena strateginių sričių, ypač Lietuvai, kuri pasižymi aukšta energetine priklausomybe nuo vienos, deja, visai nedraugiškos, užsienio šalies, o dujų sektoriuje – dar ir absoliučia. Tačiau šio sektoriaus įmonė parduota ne kam kitam, o valstybiniam būtent tos priešiškos užsienio šalies monopolistui;
  • ne tik nediversifikuojant dujų tiekimo šaltinių, bet dar labiau sustiprinant Rusijos gamtinių dujų monopolį Lietuvoje, buvo sudarytos visos galimybės kaimynei kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Geriausiai tai pastebima kalbant apie III ES Energetikos paketo įgyvendinimo politiką;

palaikant tokį monopolį galiausiai Lietuva buvo priversta už dujas mokėti ne mažiau, bet daugiau. Dujų kainos Lietuvai paremtos ne ekonominiais, bet politiniais išskaičiavimais. Kitu atveju jos nuo Latvijos ir Estijos dujų kainų nesiskirtų.

Kontrastas

Nuo 2009 m. į valdžią atėjus konservatoriams ir liberalams politika šioje srityje pasikeitė iš esmės kartu sudarydama itin ryškų kontrastą tam, kas vyko anksčiau. Lietuva pradėjo investuoti ne į ligos (priklausomybės) simptomų maskavimą tariamu bendru sutarimu ir kompromisu su monopolistu. Juk tai juokinga. Lygybės situacijoje, kurioje viena pusė turi visus kozirius, o kita – nieko, derantis su iš principo agresyviai (ekonomine-politine prasme) nusiteikusiu oponentu būti negali. Vietoje to buvo parengta Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategija, numatanti kryptingą savos energijos gamybos didinimo, alternatyvių energetikos sektorių įvedimo į rinką ar jų dalies auginimo joje, ūkio sektoriaus demonopolizavimo, tiekimo šaltinių alternatyvų kūrimo siekį, grįstą ne tuščiais lozungais, deklaruojančiais „rūpestį žmogumi“, bet konkrečiais darbais (tą rūpestį ir realizuojančiais, tik šiuo atveju – realiai).

Įdomu tai, kad didesnės priklausomybės dalies panaikinimas gamtinių dujų importo sektoriuje pasirodė ne toks jau sudėtingas ir netgi ne toks brangus. Užtenka pastatyti vieną suskystintų gamtinių dujų terminalą ir „Gazprom“ monopolio kaip nebūta.

Energetinė nepriklausomybė

Terminalo nauda valstybei tokia akivaizdi, kad daugeliui energetikos srities projektų, tokių kaip Visagino AE ar skalūnų dujų gavyba, pagalius į ratus kaišiojantys interesantai SGD terminalo atveju praktiškai nesugebėjo net mygtelėti. O kas tokį projektą pradėti trukdė ekonominio pakilimo metais valdant socialdemokratams, pasakyti sunku. Matyt tas pats atsilikęs požiūris, kad „Jungtinės Amerikos Valstijos yra labai toli ir nuo jų dujų Lietuva neprisijungs.“

Nors šios frazės autorius yra ir Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, tačiau savu laiku socialdemokratų lyderis A. Brazauskas kalbėjo ne ką keistesnius dalykus: „Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija.

Be to A. Kubiliaus Vyriausybė ne tik realiai septynmyliais žingsniais vedė Lietuvą į energetinę nepriklausomybę, bet ir dalį kozirių, iki tol buvusių monopolisto rankose, perėmė į Lietuvos. Štai kaip vėl prie valstybės vairo grįžusiems socialdemokratams paliktus derybinius pranašumus aprašo žurnalas „Valstybė“ (2013 m. sausis, Nr. 2 (70)):„Gazprom“, jau ir taip valdantis visą Lietuvos dujų ūkį, A. Kubiliaus Vyriausybės pastangomis rinko gumbus ir keršydamas už juos dujas Lietuvai tiekė didžiausiomis kainomis Europoje. Ši kova A. Kubiliaus partijai kainavo kelis procentus rinkimuose, tačiau paliko labai geras derėjimosi sąlygas A. Butkevičiaus Vyriausybei:

  • Lietuvos 5 mlrd. litų vertės ieškinys prieš „Gazprom“ Stokholmo arbitraže;
  • pradėtas įgyvendinti Trečiasis paketas, kuris leis panaikinti „Gazprom“ monopolinę padėtį Lietuvos rinkoje;
  • suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo, kuris sudarys sąlygas atsirasti realiai dujų rinkai, statybų pradžia;
  • ir dar Europos Komisijos (EK) oficialiai pradėtas tyrimas, ar Rusijos gamtinių dujų koncernas „Gazprom“ nesinaudojo dominuojančia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos šalių rinkose ir ar taip nepažeidė antimonopolinių ES taisyklių.
  • Viso to net ir labai prastam derybininkui turėtų užtekti, kad suderėtų labai geras sąlygas.

Vyraujant bendroms dujų kainų mažėjimo tendencijoms Europoje ir Senajam kontinentui vis drąsiau žengiant alternatyvių (skalūnų) dujų gavybos įsisavinimo keliu, o mums turint tokią puokštę argumentų neišsiderėti mažesnės dujų kainos Lietuvai būtų galima tik to labai nenorint. Vis dėlto, net jei ši kaina ir bus sumažinta, o dėl to abejonių tikrai ne daug, privalu tęsti Tėvynės sąjungos su liberalų pagalba energetikos srityje pradėtus darbus tam, kad situaciją šiame sektoriuje pakreiptume savo naudai ne trumpam, o visam. Socialdemokratų taktika pardavinėti valstybės saugumą mainais į nelygiavertę draugystę, kaip istorija jau parodė, patyrė visišką fiasko ir Lietuvai kainavo labai brangiai.

Parašykite komentarą