Pirmajam mūšiui pasibaigus: kokios tokelės?

Pirmajam mūšiui pasibaigus: kokios tokelės?

Per Lietuvą praslinko karo frontas, kuris greičiausiai (bet, kaip vėliau matysite, dar nebūtinai) privers mus bent kuriam laikui persikelti į politinę kairę. Tačiau karas dar nebaigtas, įvyko tik vienas mūšis. Mūšis, kuriame, reikia pripažinti, geriau sekėsi populistams. Ypatingai tai pasakytina apie Darbo partiją dėl nerealių ir vienas kitam prieštaraujančių jos pažadų, pavyzdžiui, staigaus ir žymaus MMA didinimo ir „nulinio“ nedarbo. O socialdemokratams tą patį, nors ir kiek nuosaikiau, galima taikyti dėl jų populistinės retorikos puolant Tėvynės sąjungą tokių su realybe nieko bendro neturinčių, tačiau tariamą atsakymą suponuojančių klausimų kaip „Kodėl konservatoriai tik prieš rinkimus susirūpino VAE projektu?“ pagrindu. Kita vertus, jei tauta tokiu populizmu pasigardžiuodama minta, tai kodėl gi jos juo nepapenėjus? Tereikia numesti kąsnį pažadų, pagardinti jį deklaruotinu rūpesčiu ir bemat atsiras banda klusnių avių (ir avinų), pasiryžusių sekti paskui piemenį nors ir iki pat Kėdainių. Ir nepanašu, kad toks „mažmožis“ kaip mentalitetas mūsų visuomenėje būtų svarbiu kriterijumi renkantis už ką balsuoti. Partijos kandidato arba netgi jos lyderio dalyvavimas teismo procese atsakovo vaidmenyje, praeities nuotykiai lakstant slapstytis į užsienio šalis bėgant nuo teisėsaugos, visa puokštė rinkimų agitacijos pažeidimų (žiūr. čia) kalinių papirkinėjimo balsuoti Darbo partijos naudai atvejis, arba tiesiog prastos manieros netrukdo jam būti, kaip jis pats bando save pristatyti, „įkvepiančiu lyderiu“. Tik reikėtų paklausti, įkvepiančiu kam? Nueiti iki WC ir išsivemti?

Na, tačiau mūšis jau baigėsi, patrankos bent laikinai nutilo, rusena paskutiniai karo laužai ir belieka skaičiuoti savas ir svetimas „aukas“. Negaliu dramatizuoti situacijos, kadangi meluočiau sakydamas, kad balsavimo rezultatai man yra netikėti. Liberalų sąjūdis (LS) sąlyginai pasirodė labai neblogai. Tai valdančioji partija, kuriai teko užsiimti kanibalizmu kovojant tarpusavyje su dar bent dviejomis liberaliomis politinėmis jėgomis Lietuvoje ir jas LS kaip reikiant sudorojo. Atitinkamai ir Tėvynės sąjunga (TS), kuri sugėrė bemaž daugiausiai opozicijos išpilto purvo (o jis buvo pilamas visos kadencijos metu ir toli gražu ne tik priešrinkiminiame įkarštyje), sugebėjo užimti garbingą trečią vietą, o tose vietovėse, kur vyrauja labiau išsilavinęs ir atitinkamai sunkiau už nosies vedžiojamas kontingentas (pavyzdžiui, Kaune ir Vilniuje), sugebėjo ir pirmauti. O juk šioms partijoms teko valdyti sunkmečio laikotarpiu bei priimti būtinus, tačiau nepopuliarius sprendimus. Kaip bebūtų, šių pasiekimų (būtent, atsižvelgiant į kontekstą ir vidutinio statistinio Lietuvos rinkėjo mentalitetą, jo nuovoką ir „argumentacijos“ pobūdį – pasiekimų) nėra gana, jei norima pretenduoti į pagrindinį vaidmenį naujojoje valdančiojoje koalicijoje. Tačiau balsavimas pagal sąrašus dar nėra viskas.

Ne mažiau svarbus, o gal net ir svarbesnis atsižvelgiant į tai, kad jo metu bus išsidalinta vienu mandatu daugiau, yra antrasis – rinkimų vienmandatėse apygardose – mūšis, kurio pirmosios salvės buvo paleistos jau pirmojo rinkimų turo metu. Kaip tikras strategas dabar turėčiau pasikloti žemėlapį ant stalo ir apžvelgti situaciją. Iš jo („žemėlapio“) matyti, kad TS pajėgos visiškai užėmė Kauną – absoliučiai visose Kauno rinkimų apygardose pirmauja TS nariai. Vilniuje Tėvynės sąjunga dominuoja, čia visus oponentus TS lenkia net aštuoniose iš dešimties apygardų, o vienoje iš likusių dviejų sugebėjo patekti į antrąjį rinkimų turą. Pažiūrėkime ir į bendrą vaizdą.

Jeigu pagal sąrašus būtų patvirtinti dabartiniai rinkimų rezultatai, o vienmandatėse apygardose laimėtų tie, kurie jose pirmauja, tai bendroje įskaitoje turėtume tokius rezultatus:

2012 rinkimų rezultatai

Ir šios lentelės turėtų pakakti, kad tiek tuos, kurie jau trynė delnais manydami, jog pergalė jų rankose, tiek tuos, kurie tas rankas nuleido laikydami, kad patyrė pralaimėjimą ir nebėra vilties nieko pakeisti, priverstų išsižioti iš nuostabos. Lietuvos visuomenė dar turi šansų bent jau iš dalies apginti savo racionalumą ir, apskritai, savo blaivų protą bei sugrąžinti viltį, kad vis dėlto nesame mes tokie jau „runkeliai“. Tad kas gi toliau?

Reaguodami į didesnės dalies rinkėjų sveiko proto užtemimą esamą Vyriausybę palaikantys žmonės puolė lieti emocijas sakydami, kad dabar belieka emigruoti. Vertėtų atkreipti dėmesį į užsienyje balsavusių rinkėjų balsus: 34,5% už Tėvynės sąjungą ir 17,5% už Liberalų sąjūdį, nepaliekantys jokių šansų likusiems, puikiai iliustruoja, kad protų nutekėjimas iš Lietuvos vyksta pilnu tempu. Tad vargu ar reikėtų dar labiau prie jo prisidėti. Atvirkščiai, tegul emigruoja tie, kuriems atrodo, kad jau ne vėliau kaip kitų metų pabaigoje jie uždirbs ne mažiau nei 1509 litus per mėnesį. Lygiai kaip ir A. Zuokas kiekvieną mėnesį vilniečiams vidutinę algą pakelia 66 litais uoliai siekdamas išpildyti savo pažadą, kad ta vidutinė alga jiems iki 2020 metų sieks ne mažiau nei 6400 litų per mėnesį.

Zuoko pažadai

Pradėkime nuo to, kad visų pirma, tuos mandatus vienmandatėse apygardose Tėvynės sąjungai ir Liberalų sąjūdžiui dar reikia iškovoti. Būtų per anksti juos užtikrintai statistiškai dalintis, nepaisant to, kad pateikti skaičiai ir pats jų paskirstymo principas turi racijos. Antra, net ir tokios baigties nėra gana tam, kad Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdis galėtų sudaryti daugumą Seime be kokios nors „nepatrauklios“ politinės jėgos dalyvavimo. Taigi, yra du scenarijai, kurių kiekvienas dar turi visą aibę savo „bet“ ir „jeigu“.

Tarkime, kad pagal anksčiau paminėtą potencialią rinkimų baigtį Tėvynės sąjunga būtų ta partija, kuri surinktų daugiausiai mandatų Seime. Tuomet eilė veikti tenka Prezidentei teikiant Seimui premjero kandidatūrą. Atsižvelgiant į mūsų padarytą prielaidą dėl TS mandatų skaičiaus ir jų santykio su kitų partijų pasirodymu rinkimuose bei tai, kad Prezidentė yra gana akivaizdžiai ir atvirai palanki dabartinės Vyriausybės nariams, realu, jog ta kandidatūra galėtų būti ir premjero A. Kubiliaus. Tačiau išlikti premjero poste ir formuoti naująją Vyriausybę vien Prezidentės palankumo ir didžiausio skaičiaus mandatų Seime nepakanka. Tiksliau, nepakanka, jei kalbėsime apie vienos atskiros partijos mandatų skaičių. To pakaktų, jei kalbėtume apie Seimo daugumą, t.y. mandatų skaičių, kurį surinko valdyti pasirengusi koalicija. O čia be trečio ir solidaus koalicijos nario Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio tandemas apsieiti negali. Ir vienintelis realus kandidatas užimti tą teorinę trečiąją vietą yra Darbo partija, kadangi Tvarkos ir teisingumo partija tiesiog nepakankamai gerai pasirodė rinkimuose, o socialdemokratai yra pernelyg ideologiškai skirtingi lyginant su konservatoriais, kad tokia koalicija apskritai būtų prasminga ir tvari. Jau nepaisant paties A. Butkevičiaus komentaro, beje, visai protingo, kad abiejų pagrindinių („tradicinių“) partijų buvimas valdžioje galėtų privesti iki populistų ar radikalų išvešėjimo kitų rinkimų metu, kadangi liaudis yra linkusi smerkti valdančiuosius, o šiuo atveju ji bent jau kas kartą turi padorią (socialdemokratų atžvilgiu, sakyčiau, su išlygomis) alternatyvą.

Padarę išvadą, kad Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio dalyvavimą naujosios Vyriausybės veikloje iš esmės lemia Darbo partijos pasirinkimas su kuo eiti riešutauti, galime nagrinėti du potencialios valdančiosios koalicijos variantus. Vienas iš jų tai Tėvynės sąjunga, Liberalų sąjūdis ir Darbo partija. Tokia koalicija teoriškai yra įmanoma, Darbo partija neprieštarauja esamos Vyriausybės vykdomiems projektams energetikos srityje, tai duoda užuominą apie galimybę rasti bendrą kalbą ir kitose srityse. Kita vertus, neaišku kaip į tokį sprendimą sureaguotų konservatorių elektoratas, gali būti, kad dalis jo tokia partneryste nusiviltų.

Antroji galima koalicija – tos pačios Darbo partijos ir socialdemokratų bei Tvarkos ir teisingumo partijos trio. Nors ir nesutaria visais klausimais, tačiau šios partijos kartu buvo opozicijoje, derino joje savo pozicijas ir jau turi šiokios tokios bendradarbiavimo patirties. Kadangi kadencijos metu jos visos buvo linkusios oponuoti esamos Vyriausybės nariams, tokia koalicija atrodo labiau tikėtina nei pirmoji įvardinta. <br /><br />Galų gale, daug kas priklausytų nuo to, kokias ministerijas abi galimos koalicijos partnerių grupės ryžtųsi „paaukoti“ Darbo partijai. Premjero postas, į kurį Uspaskichas jau spėjo pareikšti pretenzijas taip pat būtų derybų objektas, galbūt netgi esminis. Nors atsižvelgiant į tai, kad Darbo partija gaus mažiau mandatų tiek lyginant ir su socialdemokratais, tiek ir su konservatoriais, bet kurioje koalicijoje ji nebus pagrindinė jėga vertinant pagal mandatų skaičių ir vargu ar galiausiai tą (premjero) postą gaus.

Apibendrinant galima daryti dvejopas išvadas. Viena vertus greičiausiai teks susitaikyti su tuo, kad valdžia pereis iš atsakingų ir kompetentingų Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio rankų pas populistus. Kita vertus, Tėvynės sąjungai yra pakankamai realu pasiekti savotišką pergalę net ir po tokios sudėtingos kadencijos laimint daugiausiai mandatų Seime šitaip dar visai nenurašant nei visuomenės sveiko proto, nei motyvacijos politikams dirbti atsakingai ir orientuotis į ilgalaikę perspektyvą.

Atsižvelgdamas į antrajame mūšyje išliekančias galimybes, raginu visus, palaikančius Tėvynės sąjungą ir Liberalų sąjūdį, aktyviai dalyvauti tiek antrame rinkimų ture, tiek iki jam prasidedant siekiant mobilizuoti tuos Lietuvoje likusio sveiko proto likučius. Pirmajame ture įsitikinome, kad sveikas protas Lietuvoje pralaimi kiekybine prasme. Todėl vienintelis būdas mums atsigriebti yra kokybinis – organizuotumas ir vieningumas. Tad kviečiu visus per likusias dvi savaites susitelkti ir pakovoti iki galo.

Dar toli gražu ne viskas baigta. Juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti?

Parašykite komentarą